Mėgstu papokštauti gyvenime, tarp kolegų, apie politiką. Tačiau man nėra priimtina, kai pasirinkimą remti vieną ar kitą politinę partiją bandomą nulemti juokeliais apie A.Butkevičiaus anglų kalbos trūkumus. Tokie bandymai labiau primena mokyklos laikus: kai neturi ką protingiau už premjerą pasakyti, tada bandai šaipytis.
Jei ne pagal pašaipas ir juokelius, tai kaip žinoti, ką verta paremti?
Nesu iš principo prieš ar už socialdemokratą, konservatorių, liberalą. Kiekvienas gali turėti savo matymą – kol gali diskutuoti pasiremiant argumentais, įsiklausau į kiekvieną. Aišku, ne kiekvienas partietis pasiryžęs remtis argumentais – esu matęs protingų ir nelabai protingų tarp kiekvienos politinės jėgos. Kaip nuo proto ir logikos negalių, taip ir nuo korupcinių ryšių, deja, nei viena iš partijų nėra apsaugota.
Nereikėtų įsivaizduoti, kad argumentai ir racionalumas kokioje nors partijoje gali tapti lemiamas – politikoje visąlaik buvo ir bus interesų derinimai, susitarimai, derybos. Tačiau partija gali būti iš esmės pliuralistinė – kai visi jos nariai daugmaž lygūs tarpusavyje ir kai galima iš principo gana laisva vidinė diskusija. Arba partija gali būti autoritarinė. Pavyzdžiui, autoritarinė buvo Uspaskicho Darbo partija, tokia yra Pakso ‘Tvarka ir Teisingumas’, tokie, mano nuomone, yra ir Karbauskio valstiečiai. Autoritarinės partijos, nors formaliai apsimeta, kad atstovauja kažkokias kryptis, realiai neturi absoliučiai jokios vidinės diskusijos. Manau, kad pliuralistine partija Lietuvoje galėtų vadintis nebent Liberalų sąjūdis, konservatoriai ir (o, taip, nustebsit) socialdemokratai.
Kodėl svarbi laisva vidinė diskusija? Nes prieš Seimo rinkimus vyksta dar vieni, netgi svarbesni rinkimai – tai rinkimai partijų viduje, kada reitinguojamas kandidatų sąrašas (kuris jau po to bus pateiktas rinkėjams). Po šio vidinio balsavimo, partijų sąrašų viršuje atsiduria kokie 200-300 žmonių, kurie, pagal mūsų rinkimų sistemą ir patirtį, turi realią galimybę patekti į Seimą. Tad Lietuvos ateitis praktiškai išsisprendžia dar tik formuojant kandidatų sąrašus, net ne rinkimų į Seimą metu.
Šiandien JAV ypatingai daug dėmesio susilaukia net ne patys prezidento rinkimai, o dar respublikonų ar demokratų kandidato į prezidentus atrinkimas. Taip ir Lietuvoje partijas remiantys žmonės turėtų skirti daugiau dėmesio, kaip jos atsirenka savo keliamus kandidatus. Kol mes užmerksime akis prieš faktą, kaip atrenkami partijų kandidatai ir kam jie atskaitingi – ar partijos viršūnėlėms, ar visiems partijos nariams – tol Lietuvoje situacijos iš esmės nepakeisime.
Minėjau, kas Lietuvoje turi šansų būti pliuralistinėmis partijomis. Bet nereikia manyti, kad liberalai, socdemai, konservatoriai sąrašą formuoja vien tik visiškai nepriklausomo, partijos narių asmenine nuovoka paremta reitingavimo tvarka. Tai, kaip sunkiai Gintautas Paluckas bando praskinti kelią jaunesniąjai socialdemokratų kartai (nors man apskritai buvo siurprizas tai, kad senieji LDDP atstovai pas socialdemokratus nėra vienvaldžiai veikėjai), kaip juokingai atrodo konservatorių paskelbta vyriausybė (kai kiekvienam portfeliui numatytas ir jaunesniosios, ir senosios kartos atstovas), parodo, kaip dar stipriai visose partijose yra įsišakniję klanai, kurie iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo įtakas.
Prieš daugiau nei šešis metus prisijungiau prie Liberalų sąjūdžio iš dalies ir dėl to, jog tikėjau, kad čia mažiausia klanų įtaką, o vidinė diskusija – aktyvi ir atvira. Tikrai nesiimu teigti, kad Liberalų sąjūdis yra kažkokia ideali politinė jėga – tos diskusijos radau mažiau, nei tikėjausi. Be to, ir šiandien matau, kad vidiniai liberalų reitingavimai turi remtis kažkuo daugiau nei anksčiau susikrautu politiniu kapitalu ir 30 sekundžių prisistatymu. Bet, matydamas, kad kitose partijose – įskaitant konservatorius ir socialdemokratus – laisvos vidinės diskusijos dar mažiau, jaučiausi sėkmingai pasirinkęs Liberalų sąjūdį.
Kita vertus, bėgant metams, vis plačiau susidūręs su Liberalų sąjūdžio virtuve, iš tiesų ėmiau nerimauti – vis dažniau apimdavo jausmas, kad kandidatų sąrašas pernelyg įtakojamas tik kelių žmonių. Matant, kad realios konkurencijos tarp partijos lyderių nėra, jausmas tik stiprėjo.
Todėl, nors pastarasis liberalų skandalas tikrai brutaliai privertė pasitraukti ilgametį partijos lyderį, iš esmės tas pašalinimas tik sustiprino Liberalų sąjūdį. Pirmą kartą partijos pirmininko rinkimuose buvo galima matyti realią konkurenciją ir realius kandidatus. Prie partijos valdybos prisijungė daug naujų žmonių. Su Remigijum Šimašium, tikiu, Liberalų sąjūdis žengs link aktyvesnių diskusijų ir realaus pliuralizmo vidinėje partijos virtuvėje.
Todėl, gal tai skamba paradoksaliai, bet pastarieji įvykiai liberalų padangėje ne susilpnino, bet sustiprino Lietuvos partinę sistema, o ypač – Liberalų sąjūdį. Sveiko proto ir šiuolaikiškas požiūris į gyvenimo vertybes per pastaruosius metus pas liberalus pritraukė daug atitinkamai nusiteikusių žmonių. Kol pas socialdemokratus dominuoja LDDP palikimas, o konservatoriai neatsikrato talibaniškų pažiūrų, tokie žmonės net neturi kur dingti. Iš esmės, Liberalų sąjūdis tebelieka vienintelė reali jėga Lietuvos politikoje, kur gali nevaržomi pasireikšti žmonės, palaikantys šiuolaikines liberalias vertybes, o su naujais liberalų lyderiais tai tik palengvės.
