Baigiasi pirmoji tiesiogiai išrinktų merų kadencija. Prieš prasidedant antrajai – ar pasiteisino sprendimas rinkti merus tiesiogiai?
Vienas tiesiogiai rinkto mero privalumas – jį geriau atpažįsta gyventojai, prisimena bei sieja asmenį su jo nuveiktais darbais. Kitas privalumas mažiau akivaizdus – tiesiogiai rinktas meras yra labiau nepriklausomas ir tai kartais leidžia pažaboti korupcijos apraiškas savivaldybėse.
Juk tarybos renkamą merą labai lengva pakeisti – tik pabandai pajudinti kokią sritį, joje įsitvirtinę per daugelį metų kraujasiurbiai sukyla. Keli tarybos nariai perbėga ir nesudėtingai susiformuoja nauja dauguma taryboje, kuri atleis išrinktą merą. Šiandien mero pakeisti taip lengvai neįmanoma, tad pokyčius įgyvendinti paprasčiau – ne veltui Vilniuje galų gale pasikeitė daugelis ilgamečių įmonių vadovų.
Atsirado ir naujų iššūkių. Vienas iš jų – daugelio politikų nenoras dirbti taryboje, o labiau noras pasireklamuoti siekiant mero posto. Pavyzdžiui, Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis iš Tvarkos ir Teisingumo, konservatorių Dainius Kreivys, valstiečių Virginijus Sinkevičius (kuris yra ir ūkio ministras) net nesvarsto dirbti vilniečiams – būti išrinktais meru jų šansai minimalūs, o tarybos narių rinkimuose nedalyvauja (matyt, Seimo nario ar ministro kėdė šiltesnė).
Kitas iššūkis, kuris keliose savivaldybėse paralyžavo darbus – tai nedidelė išrinkto mero tarybos narių frakcija. Pavyzdžiui, Šiauliuose meras gali remtis gana nedidele savo frakcija – tai neleidžia suformuoti stabilios daugumos bei patvirtinti nei administracijos vadovų, nei vicemerų. Subalansuotoje politinėje sistemoje tiesiogiai išrinktas meras turėtų turėti ir daugiau įpareigojimų paskiriant administracijos vadovus. Deja, šiandien seimūnai labiau rūpinasi įvesti vienmandates tarybos narių apygardas nei kad pamatyti realius savivaldos įgaliojimų trūkumus. Todėl šiandien efektyviam darbui mieste vienintelis šansas – ženkli bei svorį turinti mero frakcija taryboje.
Apskritai, tiesioginiai merų rinkimai ir galimybė rinkimuose dalyvauti visuomeniniams komitetams gerokai suaktyvino savivaldos rinkimus. Juk šiandien meru rinkti gali konkretų žmogų, o aktyvūs vietiniai gyventojai gali patys dalyvauti rinkimuose. Be abejo, partijos, praradusios savivaldos rinkimų monopolį, niršta, o visuomeninius komitetus kaltina kuo sugalvoja – neva tai neaiškūs dariniai. Tačiau pažiūrėkime – Tvarkos ir Teisingumo Vilniuje keliamame sąraše pirmame penketuke net trys buvę Liberalų sąjūdžio perbegėliai, o tuo tarpu Liberalų sąjūdis (anksčiau kovojęs prieš Zuoką) šiandien į merus kelia buvusį A.Zuoko patarėją.. Tad kas iš tiesų yra “neaiškūs dariniai” kyla daug abejonių.
Be abejonės, tiek partijų, tiek visuomeninių komitetų gali būti ‘neaiškių’. Tačiau kritikuoti turėtume ne dalyvavimo rinkimuose formą, bet turinį – pavyzdžiui, konkrečią programą ar politikus, dėl jų veiklos ir pasiekimų.
Nuotrauka: 15min.lt
