(kalba 2018 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus liberalų skyriaus tarybos posėdyje – taisyta ir redaguota:) )
2009 metais buvau apsisprendęs aktyviau įsitraukti į politiką ir rinkausi tarp „dešiniųjų” partijų. Jungiausi prie Liberalų sąjūdžio – vienas iš argumentų, renkantis liberalus, bet ne konservatorius, man buvo tai, kad Liberalų sąjūdis neatrodė kaip „elito” partija. Liberalai atrodė kaip gyvybinga, atvira naujovėms ir naujiems žmonėms partija. Partija, kur dominuoja ne seniai susimokiusi partijos grietinėlė, bet kur kiekvienas gali ir atstovauti savo principus, ir gali įgyvendinti savo politinius siekius. Praėjus devyniems metams yra aišku, kad klydau. Korupcijos skandalai, paviešintos VSD pažymos, pokalbiai ir suokalbiai parodo, kad Liberalų sąjūdis niekada nebuvo tokia partija.
Ne tik kad nebuvo tuo, ko tikėjausi. Bet net ir šiandien vis dar nepanašu, kad gali išsikapstyti – ir korupcijos byla nėra pagrindinė priežastis. Yra keturios, mano nuomone, esminės priežastys, kodėl Liberalų sąjūdis neišsikapsto iš nuosmukio. (a) Elitizmo stigma, (b) užsikasimas mažai kam įdomiose laisvos rinkos ar keliose marginaliose problemose, (c) nomenklatūrinis partinio aparato valdymas, (d) atsinaujinimo žinutės trūkumas.
- Pirma, liberalų, kaip elito atstovų stigma. Korupcijos byla ypač skausminga ne vien dėl to, kad tai kol kas didžiausia politinės korupcijos byla šalyje. Ji skausminga, nes mus aiškiai susieja su ‘elitu’ – bene turtingiausiu Lietuvos koncernu – ir visuomenės akyse aiškiai stigmatizuoja, ką mes iš tiesų atstovaujame. Būtent dėl pernelyg artimų sąsajų su elitu ir nutolimu nuo ‘eilinio’ piliečio šiandien liberalizmas pralaimi populistams ne tik Lietuvoje. Bet mes neturime būti siejami su elitu. Noriu pabrėžti, kad liberalai ir liberalizmas niekada nebuvo elito atstovai, o liberalų iškeltos pamatinės žmogaus teisės pirmiausia buvo reikalingos kovoje prieš elitą. Liberalai atstovauja ne elitą, o Lietuvos viduriniąją klasę – kuri važinėja naudotais automobiliais, turi būsto paskolą, sunkiai randa atliekamų lėšų vaikų būreliams ir neturi pinigų nusamdyti senų tėvų slaugėms. Tai yra rinkėjas, kuriam reikalingi liberalai, tai yra problemos, į kurias turime įsiklausyti – bet ne į turtingo ir gerai įsitvirtinusio verslininko.
- Antra, į antraeiles realijas nukreiptos pagrindinės liberalų tezės. Kai populistai ar valstiečiai laimi, tai nereiškia, kad turime dar labiau užsikasti savo apkasuose – laisva rinka, maži mokesčiai, maža valstybė. Kai kada turime pažadėti rinkėjams aktyvią valstybę! Net „gerovės valstybę” (socialinės paramos paketus) daug kur Vakaruose įgyvendino liberalai ir liberalios vyriausybės. Tai buvo atsakas į daugelį visuomenės nesaugumo klausimų XX a. Tai buvo būdas suteikti paramą ir globą tiems, kurie negalėjo savom priemonėm įsitvirtinti gyvenime, išnaudoti savo gyvenimo šansus, pasinaudoti savo teisėmis. Konstatuokime, kad:
- Tam tikroms valstybės sritims reikia pinigų, ir jų reikia daug. Švietimas (apie liberalų dėmesio jam trūkumą jau rašiau), socialinė parama, sveikatos apsauga – visoms šitoms sritims reikia daugiau lėšų. De facto mes jau šiandien imamės proaktyvių, priešingų tradicinei minimalistei liberalų pozicijai, veiksmų šiose srityse Vilniuje, kai, pavyzdžiui, skiriame milijonus eurų pradinukų visos dienos priežiūrai. Turime drąsiai pasakyti, kad ten kur reikia, liberalai pasiryžę ir gali didinti išlaidas.
- Nelygybė yra gyvenimo faktas. Tai turi tapti dalis mūsų programos. Šiandien galimybės perlipti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą yra ribotos – daug vaikų negauna tinkamų švietimo galimybių dar jauname amžiuje, daug studentų studijuoja antrarūšėse programose, nes neturi pinigų geresnėms. Šiandien (man) atrodo, kad liberalai šios bėdos nepripažįsta, bet turime pasakyti, kad mūsų netenkina skirtingos švietimo, įsidarbinimo ir karjeros galimybės skirtingiems visuomenės sluoksniams.
- Trečia partinio nuosmukio priežastis yra mūsų suvokimas, kaip daroma karjera politikoje. Iki šiol ji visąlaik vyksta kažkokių pusiau slaptų susitarimų, bet ne aktyvumo, sumanumo ir profesionalumo dėka. Klesti atskiri baronai, kuriems rūpi savi, bet toli gražu ne bendri interesai. Tą aš girdėjau iš tų, kurie prieš 7 metus bandė dalyvauti Seimo rinkimuose kai kuriose savivaldybėse, kur buvo aiškūs liberalų ir kitų partijų susitarimai, kieno kandidatą remti. Esu girdėjęs skundų iš asmenų, Seimo kandidatų sąraše negavusių Masiulio pažadėtos vietos. Ir, sprendžiant iš ne kai kurių sms žinučių, užkulisiniai susitarimai vis dar svarbūs šiandien. Mes turim vertinti žmones, kurie savo darbais gali įrodyti, ko yra verti. Daugiau konkurencijos, mažiau užkulisinių susitarimų. Ilgainiui tai atsipirks.
- Galiausiai. Liberalų sąjūdis šiandien neturi plano. Turime pirmininką, kuris turi daug gerų bruožų, turi daug patirties ir visokiose situacijose buvęs jau nuo nepriklausomybės aušros laikų. Tačiau galbūt dėl tos pernelyg plačios politinės patirties pirmininko asmenyje, pagrindiniu motyvu į savivaldybių rinkimus tampa siūlomas pinigų kapšas, bet ne idėjos. Vietoj to, kad turimas bendras lėšas išnaudotume atsinaujinimui, įvaizdžio pristatymui, ko labiausiai reikia, išsidaliname po kapšelį keletui nekoordinuotų plakatų.
Todėl turiu pasiūlymą. Vilniaus skyriuje linkstame pradėti naują judėjimą. Tiek energijos ir jėgų idėjus į Liberalų sąjūdžio kūrimą, daug kam atrodo, kad tai žingsnis atgal. Niekada negali būti tikras, kur nukeliausi, kaip jau parodė ankstesnieji partijos kūrėjai 🙂 Bet Liberalų sąjūdžiui reikia atsinaujinimo žinutės. Ir toks naujas judėjimas, jei jis atsiras, ir bus ta atsinaujinimo žinutė – jei atsinaujinimą padarysime ir palaikysime tą vieningai. Jei norėsime, ir jau šiandien įsivardinsime, rasime būdą tą judėjimą integruoti į Liberalų sąjūdį (ar atvirkščiai), kai ateis tam poreikis.
Tačiau jau šiandien, nors ir tikint, kad judėjimas reikalingas, mes turime suteikti pačiam judėjimui daugiau turinio. Kaip teisingai susitikime Remigijus pasakė – šiandien turime tapti nebe „ta pačia panele su nauja suknele”, bet būtent „nauja panele”. Ir jei jau vienijamės su nauju judėjimu, kuris gal išjudins ir tuos „užmigusius sąrašinius” Liberalų sąjūdžio narius, tai suteikime tam judėjimui aišku naują turinį.
Kelis pamatinius svarbius dalykus čia ir pasiūliau: (a) atskratykime elitizmo stigmos – tapkime siejamais su viduriniaja klase, bet ne sėkmingų ‘startuolių’, ‘verslininkų’, ‘pramoninkų’ atstovais; (b) matykime švietimo, socialinius ir sveikatos apsaugos iššūkius visų pirma kaip priemones suvienodinti žmonių galimybes, apeiti nelygybės spąstus, net jei tai peržengs tradicinį mažos valstybės vaidmenį; (c) politikoje vertinkime ir pirmiausia padėkime profesionaliems ir aktyviems nariams. Tikrai yra ir daugiau, ką galėtume pridėti – kurkime manifestą kartu.
Įvardinkime, konkretizuokime šiuos svarbiausius dalykus. Inicijuokime judėjimą kartu su manifestu, kodėl tą judėjimą remiame ir kuriame. Pakvieskime prisijungti visus Liberalų sąjūdžio narius ir simpatikus. Tai taps telkiančio ir atsinaujinimą įgyvendinančio judėjimo pradžia.