Michael Shellenberger, Apocalypse Never

Michael’ą Shellenberger’į galima vadinti naujuoju klimato kaitos neigėju. Kodėl naujuoju? Nes akivaizdūs faktai, kad klimatas šyla dėl žmogaus veiklos, šiandien jau nebeginčyjami net labiausiai užsispyrusių kritikų. Tačiau šiuo metu diskusija vyksta nebe dėl klimatos kaitos realumo, bet dėl to, kokių priemonių reikia imtis reaguojant į ją.

Apocalypse Never“ sulaukė atgarsio būtent dėl to, kad tapo vienu iš vėliavnešių tokioms abejonėms. Beje, 2022 m. autorius net kandidatuoja į Kalifornijos gubernatoriaus pareigas – matyt, norėdamas „pataisyti“ Kalifornijos žaliąjį kursą (žr. jo įrašą FB). Taip, tenka pripažinti, Shellenberger’is yra kritikuojamas esąs aplinkosaugininkas „apsišaukėlis“. Galima rasti ne vieną tekstą, išnarpliojantį jo knygoje naudojamų faktų tendencingumą. Nepaisant to, nesunkiai skaitoma knyga pateikia nemažai aštrių argumentų, kaip vis tik reikėtų kovoti su klimato kaita. Nors Michael’as kalba ir apie plastiko pavojus (tariamus ir ne tik), ir apie bioįvairovę, kertinis knygos tikslas yra diskusija apie ateities energetiką – spoiler alert, autorius stipriai gina atominės energetikos ateitį.

Medium iliustracija

Kaip Shellenberger’is formuluoja savo požiūrį?

Pirmas pavyzdys. Nors keikiam plastiką, kaip didžiulį taršos pavojų, tačiau, anot Shellenberger’io, plastikas išgelbėjo ne vieną gyvūnų rūšį. Tai, ką šiandien pagaminame iš plastiko, anksčiau būdavo galima pasigaminti tik iš vėžlių ar dramblio kaulo. Šiuos gyvūnus nuo išnykimo išgelbėjo plastiko pažanga ir plastikinių produktų pakaitalų sukūrimas. Shellenberger’is taip pat kritikuoja „smegenų plovimu“ užsiimančias politikos priemones, kovojančias su plastiku. Pagrindinė problema yra ne plastikiniai šiaudeliai, o žvejybiniai tinklai. Jo nuomone, keistai daug plastiko išnyksta – taip gali būti dėl to, kad polisterenas vandenyje skaidosi geriau, nei galvojame. Tad esminis kovos su plastiku elementas turėtų būti ne jo draudimas, nes tai sukeltų dar blogesnių pasekmių, o atliekų valdymo sistemų sukūrimas besivystančiose šalyse.

Antras pavyzdys. Pigių anglies ar hidroelektrinių plėtra pasaulyje nebepalaikoma ir dažnai nebefinansuojama tarptautinių donorų, tačiau tik jos galėtų padėti išplėsti saugomus gamtos plotus. Kaip? Shellenberg’is pateikia Kongo Virungos nacionalinio parko pavyzdį – čia vietinių žudomos ir gorilos, ir parko darbuotojai (The Guardian rašo, kad jų nužudyta jau virš 200!). Priežastis – miško apsauga vietiniams gyventojams trukdo apsirūpinti kuru (malkomis), tad jie priversti skursti. Sprendimas – statyti anglies ar hidroelektrines, kurios kur kas paprasčiau, stabiliau ir greičiau garantuotų elektros energiją dideliam žmonių skaičiui, o tuo pačiu ir Kongo miškų apsaugą, nes žmonės turėtų alternatyvų energijos šaltinį. Anot Shellenberg’io, būtent anglies elektrinės išgelbėjo ir padėjo atkurti ir Europos miškus. Tuo tarpu hidroelektrinių plėtra Konge blokuojama jau dešimtmečius – nors čia galėtų būti pastatytas didžiausias pasaulio hidroelektrinių kompleksas.

Shellenberger’is netradiciškai kalba ir apie bioįvairovę (labiau tradiciškai apie bioįvairovės svarbą rašo, mano kiek anksčiau aptarti, Elizabeth Kolbert ir Edward O. Wilson). Pirma, tikroji problema yra ne rūšių skaičiaus mažėjimas ir nykimas, o populiacijų skaitlingumo mažėjimas. Skaitlingumą padėtų išsaugoti saugomos teritorijos, o kaip jas plėsti – aptarėm ankstesniu pavyzdžiu. Shellenberg’is taip pat nesijaudina dėl invazinių rūšių plitimo – anot jo, kai kurių vietų bioįvairovė galimai net padidėjo dėl invazinių rūšių. Kitaip tariant, na ir kas, kad kelios vietinės rūšys išnyko, jei atsirado daug daugiau naujų.

Trečias pavyzdys, tai „netikra“ kova su kai kurių aktyvistų siekiais riboti vartojimą. Tarkim, kompanijos, gaminančios „Barbie“ lėles, užsipuolimas įvyko ne dėl to, kad ji naudoja popierių iš Indonezijos, kuriam pagaminti kertami tropiniai miškai (nes ši kompanija sunaudoja itin mažai popieriaus), bet dėl to, kad tai žinomas prekės ženklas ir jo užsipuolimas pritraukė daug žiniasklaidos dėmesio. Tuo tarpu fabrikai ir gamyba besivystančiose šalyse kuria darbo vietas, jie dažnai vienintelė galimybė indoneziečiams ištrūkti iš žemės ūkiu besiverčiančių bendruomenių, suteikti išsilavinimą savo vaikams, ir, galų gale, gerėjant gyvenimo lygiui, gyventi vis mažesnėmis šeimomis ir riboti žmonių skaičiaus augimą.

Galiausiai, nors tikrai intriguojančios, visos šios temos yra tik papildančios pagrindinę knygos temą – energetiką. Vėjo ir saulės energija, Shellenberger’io nuomone, yra nepatikima. Pirma, išpučia elektros tinklų kainą – pavyzdžiui, Vokietijoje, kur dominuoja vėjas, yra didžiausia elektros kaina Europos Sąjungoje. Antra, atsinaujinantiems ištekliams reikia baterijų/akumuliatorių, subalansuoti elektros gamybos netolygumus. Shellenberger’is teigia, kad nepaisant pagyrų apie didžiausią pasaulyje Kalifornijoje veikiančią bateriją, jų reikėtų maždaug dar 16,000 visos Amerikos namų ūkiams padengti – įspūdingi kaštai (nors, tikslumo vardan – šiandien Kalifornijoje jau veikia ir 1,200Mwh, arba 10 kartų talpesnė baterija nei Shellenberg’io cituojama).

Visas skyrius knygoje dedikuotas abejonėms dėl žaliųjų intencijų kovoti prieš atominę energetiką. Shellenberg’io nuomone, kadangi atsinaujinančių išteklių energetikai nėra šansų be baterijų atlikti lemiantį vaidmenį, neišvengiamai reikės elektros tiekimo balansavimo iš labiau valdomų elektrinių (tokių kaip dujų ar atominių). Tad prieš atomines elektrines kovoja ir tam didelį finansavimą skiria būtent dujų ir iškastinio kuro pramonės atstovai, nes kiekvienas atominio reaktoriaus uždarymas realiai prisideda ne prie atsinaujinančios energetikos, bet prie gamtinių dujų energetikos plėtros.

Nepaisant gana smagaus knygos skaitymo, iš tiesų ji atrodo kaip temų kratinys, o argumentai ir faktai parinkti tik labai specifiniai ir be platesnio vaizdo. Pavyzdžiui, kaip jau minėta, jei atskiroje saloje išnaikinsime 10 vietinių unikalių rūšių ir ten apgyvendinsime 20 atvežtinių, pagal kokią logiką tai galima vertinti kaip bioįvairovės didėjimą? Na, nebent pagal Shellenberg’io logiką 🙂 Daugiau tokių neatitikimų ir kritikos galite rasti čia, Yale universiteto profesoriaus apžvalgoje.

Apibendrinant, nepaisant visų minusų, man, kaip Seimo nariui, su „kitos pusės argumentais“ susipažinti būtina, negali žinoti kada ir kodėl gali tekti apie juos diskutuoti!


https://environmentalprogress.org/founder-president

https://www.theguardian.com/environment/2020/jul/04/the-environmentalists-apology-how-michael-shellenberger-unsettled-some-of-his-prominent-supporters

https://lareviewofbooks.org/article/the-stories-michael-shellenberger-tells/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.