Paul Collier yra gerai žinomas ekonomistas, profesorius, parašęs ne vieną dėmesio sulaukusią knygą. „The Future of Capitalism“– naujausia iš jų. Tai knyga su didžiule ambicija – autorius bando sudėlioti politinę viziją taip, kaip 1956-ais A. Crosland savo knyga „The Future of Socialism“ inicijavo Britanijos leiboristų partijos persitvarkymą. Nors, anot kai kurių atsiliepimų, knygos pabaigoje esančios politinės idėjos nekonkrečios ir sunkiai pritaikomos praktikoje, į atmintį jos įsirėžia labiausiai, nes neskamba kaip patogios klišės ir jau girdėti lozungai.
Autorius knygą „atidaro“ taikliomis įžvalgomis. XXI a. visuomenėje kylant naujoms įtampos formoms, joms atliepti reikia vis naujų, strategiškai nukreiptų priemonių. Pavyzdžiui, vis įžūlesne darosi trintis tarp išsilavinusių, siauros srities specialistų, kurių pajamos toliau be atvangos auga, ir nekvalifikuotos darbo jėgos, kurios pajamos per pastaruosius dešimtmečius gal net sumažėjo. Išsilavinusi visuomenės dalis dar labiau klesti dėl išaugusių didmiesčių, kurie jų įgūdžiams suteikia ypatingą vertę (atlyginimo prasme). Juk koks nors verslo susijungimų teisininkas yra brangiai apmokamas, bet paklausą turintis ne provincijos miestelyje, o tik didžiuosiuose finansų centruose. Išsilavinimo ir pajamų skirtumai atsispindi net šeimų santykiuose – priešingai nei didžioje visuomenės dalyje, išsilavinusiuose jos ratuose skyrybų skaičius mąžta.
Paul Collier nuomone, anksčiau socialinę ir visuotinę gerovę kėlusi, iš esmės socialdemokratinė valstybių politika XXI a. nebeveikia. Tad jei nenorime būti absoliučios tokios politikos kapituliacijos liudininkai, turime skubiai ieškoti priešnuodžių. Nors autoriaus kritikai pabrėžia, kad nostalgiškai svajoti apie praėjusio šimtmečio vidurio socialdemokratiją, kaip apie buvusią be priekaištų, yra smarki iliuzija (turint omenyje segregaciją, ir kt. soc. problemas), Paul Collier mintys įtikina.
Autorius kalba ir apie intelektualinės minties raidos sukeltas disfunkcijas, argumentuodamas, kad Jeremy Bentham ir John Stuart Mill utilitarizmas į neteisingus bėgius ,,įstatė” visą ekonomikos mokslą (kuris net ir pripažinęs utilitarizmo ribotumą, iš šių bėgių vis dar neišlipo) ir valstybinį ekonomikos valdymą. Žinoma nepamirštamas ir John Rawls, kuris, pabrėždamas silpnesniųjų visuomenės grupių teises, tik sustiprino socialines įtampas.
Bene labiausiai įstrigusi Paul Collier įžvalga – turime atsisakyti įpročio, formuoti politiką racionaliam žmogui. Tokia pozicija atitinka naujausius psichologinius ir žmogaus elgsenos tyrimus. Pokyčiai šeimoje, versle, valstybėje yra įmanomi ne remiantis žmogaus racionalumu, bet labiau veiksmingų visuomenės elgesio normų įtvirtinimu. Čia kertiniu tampa žodis „veiksmingų“, nes naujos normos gali keisti žmonių elgesį, bet visų pirma, jos turi skatinti būtent protingą elgesį :).
Tad ką autorius siūlo?
Pirma, atsiradus socialiniams tinklams, vietos bendruomenės, kurios apjungdavo labai skirtingų pažiūrų žmones, prarado savo vaidmenį. Socialiniai tinklai panaikino fizines ribas žmonių bendravimui ir, kartu su teigiamais dalykais, į atskirus socialinius burbulus subūrė daug ideologiškai angažuotų grupių. Tai dar labiau paaštrino skirtingų visuomenės grupių priešpriešą. Paul Collier ironizuoja, socialinių tinklų amžiuje vertinga prisiminti, kad Facebook pilietybė, kai atsisakius valstybės pilietybės galėtum tapti virtualiu savo socialinio tinklo burbulo piliečiu, neegzistuoja. Tad, kad ir kaip ten būtų, privalome sugrąžinti teritorinio bendrumo jausmą – autorius siūlo susitelkti į nuosavybės ir būsto klausimus. Nors būstams didmiesčiuose sparčiai brangstant, jį įsigyti ypač sunku, būtent nuosavybė žmones saisto su jų gyvenamąja vieta ir padeda atrasti tiltus tarp įvairių socialinių grupių.
Antra, skyrybos, kontracepcija, moterų išsilavinimas, anot Paul Collier, visiškai išmušė pamatus tradicinei šeimai (beje – čia šiek tiek apie padėtį Lietuvoje). Dalis žmonių gyvena be santuokos ar kitų saitų, o tai pakerta vaikų išsilavinimo, raidos ir saugumo jausmą. Anot Paul Collier reikia naujų, XXI a. realybę atitinkančių teisinių galimybių vienas kitam įsipareigoti. Nors galiausiai siūlymuose pritrūksta konkretumo, matant kiek diskusijų dėl partnerystės įstatymo vyksta Lietuvoje, ši jo įžvalga atrodo vietoje ir laiku.
Trečia, mokesčių politika turėtų padėti atliepti vieną didžiausių socialinių įtampų – didmiesčio suteikiamą didžiulę masto ekonomiką žmonėms, turintiems specifinių įgūdžių ir išsilavinimą, tačiau už borto paliekančią didžiąją dalį likusios visuomenės. Šios nelygybės klausimą turėtų spręsti aglomeracijos mokestis, kaip ir skatinimas kurtis naujus verslo klasterius. Aglomeracijos mokestis galėtų būti nutaikytas į tuos, kurie gauna ženkliai didesnes pajamas vien dėl to, kad įsitvirtina miestuose. Pavyzdžiui, gydytojas kaime ir mieste teikia tas pačias paslaugas, bet mieste už jas kur kas geriau atlyginama. Antroji pasiūlymo dalis – klasterių kūrimas, nėra nauja idėja, bet mirštančioms teritorijoms gali būti reikšmingu atspirties tašku, atnešančiu pradinį kapitalą ir verslo ekosistemą, kuri merdėjančius miestus ištrauktų iš užburto rato ir paskatintų investicijas.
Tai tokios mintys iš socialdemokratijos gaivintojų flango :). Verta dėmesio, trumpa, įtraukianti Paul Collier knyga – rekomenduoju.
P.S. Dar viena populiari Paul Collier knyga „The bottom billion“ taip pat laukia savo eilės.
