Įsteigus Taivano atstovybę Lietuvoje, visuomenė tokį vertybinį Kinijos politikos žingsnį įvertino prastai – anot 2022 m. sausio URM apklausos, tik 13% jį palaikė. Bandoma sakyti, kad Lietuva turi sutartį su Kinijos Liaudies Respublika, kuria pripažino Kinijos vientisumą ir tokiai vertybinei mūsų politikai vietos nėra. Galbūt tai nulemta dėl to, kad esame nesusipažinę, kokios politikos ir kaip savo pažadus laužo Kinija – ir kad ji darosi pavojinga visiems.
Antony Dapiran knyga „Degantis miestas” primena dvidešimt dvejus metus vykusias Honkongo kovas, per kurias Kinija sulaužė visus įmanomus savo pažadus. 1984 m. D.Britanijos – Kinijos deklaracijoje sutarta, kad Honkongo statusas ir jo teisinė sistema išlaikys autonomiją dar 50 metų, o Įstatymų leidžiamoji taryba (Legislative council) ir vykdančiosios valdžios galva (Chief executive) bus renkami tiesioginių rinkimų būdu.
Pirmieji protestai Honkonge įvyko dar 2003 m., kai tuometinis teritorijos vadovas pabandė kriminalizuoti bet kokius pasisakymus prieš centrinę valdžią. Tačiau tik per 2014 m. palapinių miestelio protestą, kuris užblokavo pagrindines Honkongo arterijas, buvo po ilgo laiko panaudotos ašarinės dujos ir įvyko pirmieji susirėmimai su policija. Palapinių miestelis buvo įkurtas matant tolimesnius Pekinio pažadų sulaužymus – pasipriešinant bandymui perdaryti Honkongo rinkimų sistemą taip, kad į teritorijos vadovo poziciją galėtų kandidatuoti tik Pekino patvirtinti kandidatai. Geltonųjų skėčių revoliucija truko 77 dienas ir baigėsi protestuotojų pergale, kai rinkimų pertvarkos pasiūlymas buvo atmestas Honkongo įstatymų leidžiamojoje taryboje. Nors pergale tą galima pavadinti tik iš dalies – rinkimų sistema ir toliau liko labai nepalanki demokratinėms jėgoms, nes tiesioginių rinkimų nebuvo; 1,200 Honkongo rinkėjų buvo sudaryti iš rajonų tarybų, verslo asociacijų, profsąjungų ir kt. atstovų ir dauguma jų būdavo paskiriami Pekino kontroliuojamų institucijų.
2019 m. protestus sukėlė bandymas įvesti Honkongo ekstradicijos sutartį su Kinijos Liaudies respublika – kas iš esmės reikštų, kad bet kurį Honkongo pilietį būtų galima teisti komunistinėje Kinijoje. Milijono žmonių protestas įvyko birželio 9 d., artėjant lemiamam balsavimui. Prasidėję protestai, net ir atsiėmus pateiktą ekstradicijos pasiūlymą, truko iki pat 2020 m. Naujųjų metų – nepaisant žodinių Pekino nuolaidų, protestuotojai reikalavo išpildyti ir kitus Pekino pažadus, kaip kad tiesioginiai srities vadovo rinkimai. Ašarinės dujos, susirėmimai su policija tapo kasdienybe. „Degantis miestas” knygoje galima rasti daug detalių, kaip Pekino spaudžiami prieš protestuotojus atsisuko prekybos centrai (labai svarbios žmonių susirinkimo vietos Honkonge), metro kompanija ir kt. verslas, nors patys protestai ir toliau sulaukė didelio palaikymo. Protestai pamažu išsikvėpė po lapkričio mėnesio vietos rinkimų – kuriuose, galima numanyti, Pekino nuostabai, demokratinių jėgų rėmėjai sulaukė didesnio nei bet kada palaikymo (jiems atiteko 57% balsų), ir jie perėmė daugumą 17 iš 18 Honkongo rajonų. Ši didžiulė pergalė daugeliui leido tikėtis permainų ir pačiam Honkonge, o pirmojo „Degančio miesto” knygos leidimo baigiamieji žodžiai buvo gana viltingi.
Deja, Pekinas negalėtų sau leisti pralaimėti – visi autoritariniai režimai tampa pažeidžiami, jei žmonės pajaučia, kad gali jam pasipriešinti. 2020 ir 2021 m. buvo išleistas „nacionalinio saugumo įstatymas”, kuris buvo priimtas Pekine – kardinalus 1984 m. britų-kinų sutarimo pažeidimas, kuris garantavo Honkongui autonomiją ir teisę tvarkytis savo įstatymais. Buvo suimti, persekiojami ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis aktyvistai, išardytos nevyriausybinės organizacijos ir studentų sąjungos, uždaryta nepriklausoma spauda, verslai spaudžiami vienareikšmiškai pereiti į Pekino pusę, išvažiavo ir prieglobsčio pasiprašė daugelis politikų ir žurnalistų. Visiškai pertvarkyta rinkimų sistema, nepaliekanti net teorinio šanso demokratams. Po šių pokyčių JAV oficialiai paskelbė, kad nepripažįsta Honkongo kaip turinčio savo atskirą autonomiją ir pritaikė šiai teritorijai tokį patį statusą kaip visai Kinijai, daugybė šalių nutraukė ekstradicijos sutartis su Honkongu.
Šiandien Honkongo, kaip atskiro, autonominio, savo specialų statusą turinčio regiono, istorija yra de facto pasibaigusi.
Toks savo pažadų sulaužymas yra daug pasakantis komunistinės Kinijos politikos pavyzdys. Pasikartosiu, autoritariniai režimai niekada nesustoja.
Honkongo patirtis kur kas aktualesnė ir artimesnė mums, nei galėtume pagalvoti. Taip, kaip Honkongas perėmė Lietuvos, Latvijos ir Estijos patirtį susiskibdamas į 60 km Honkongo kelią 2019 m. rugpjūčio 23 d., taip ir 2020 m. Baltarusijos protestų judėjimas perėmė daug Honkonge ištobulintos patirties – minios koordinavimą, jos srovę nukreipiant aplink jėgos struktūrų užtvaras ir operatyviai persiorientuojant į kitus minios judėjimo tikslus. Pereinant nuo „Occupy Wall Street” būdo, kai įsteigiami palapinių miesteliai, į staiga susitelkiančios, efektyviai pražygiuojančios ir sklandžiai išsisklaidančios minios protestų būdą – taip tampant sunkiau kontroliuojamai, sunkiau identifikuojamai ir lengviau išvengiant struktūrų keršto.
2018 m. Vilniuje priešais Kremliaus ambasadą atidarėme Nemcovo skverą. Honkongas, kaip ir Nemcovas, buvo nužudytas komunistinių-autoritarinių jėgų – skveras šio miesto kovoms atminti Vilniuje galėtų irgi atsirasti, geriausia šalia Kinijos ambasados? Honkongo protestuotojai, siekdami apsisaugoti nuo ašarinių dujų, greitai sukūrė savo aprangą – geltonas šalmas, akiniai, 3M kaukė nuo dujų, geltonas skėtis. Tokiai gatvių kovotojai buvo sukurta ir skulptūra, kuri greitai buvo pašalinta iš Honkongo gatvių, bet buvo išsaugotas jos 3D modelis – tad turime ir puikią instaliaciją būsimam Honkongo skverui Vilniuje.
