Prieš 20 metų Lietuva turėjo aiškų planą – prisijungti prie Europos Sąjungos. Sąžiningo verslo taisyklės, atviros sienos, finansinė parama. Per 16 narystės metų paramos gavome tiek, kad lietuvių žodyne atsirado naujas žodis – „trinkelizacija“, pagrindinis „lėšų įsisavinimo“ metodas.
ES žada Lietuvai papildomus 5.4 mlrd eurų iki 2026 metų. Verslas siūlo „imti, kol duoda“, tačiau tai skamba kaip tolimesnės, sėkmingos trinkelizacijos planas, nes geros investicijų strategijos – neturime. Yra skambiai pavadintas Lietuvos ateities ekonomikos DNR planas – kas ir būtų Vyriausybės finansuojami veiksmai. Bet jame rasite veiksmus, kaip įrengti daugiau krantinių, statyti daugiau terminalų ir fakultetų, ir, panašu, daugiau trinkelių – iš viso už 1.3 mlrd. eurų vos per du metus. Kai kurios investicijos – tikrai reikalingos. Bet, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas nori statyti naują matematikos fakultetą, lyg problema būtų ne maži atlyginimai, o auditorijų trūkumas?
Kas turi atsirasti Lietuvos investicijų plane?
„Trinkelizacija“ ateities neturi. Bet Lietuvos gamtos ištekliai yra mūsų ateities garantas.
Pirmiausia, Lietuva turi tik tam tikras gamtos (būtent – gamtos) suteikiamas ekonomikos plėtros galimybes. Turime mokėti įvertinti, kiek kokių gamtinių kultūrų pas mus auga, kiek jų galėtume tvariai užauginti, kiek prarandame/iššvaistome vertingų atliekų. Panaši, bet paprastesnė užduotis būtų suskaičiuoti, kiek žuvų Baltijos jūroje gali išaugti ir kokias laimikių kvotas turime nustatyti, kad žvejyba būtų tvari. Lygiai taip pat Lietuvos gamtos teikiama nauda turi būti išnaudojama maksimaliai, bet tvariai. Bendro supratimo apie Lietuvos potencialą neturime, nebent labai fragmentuota, atskiras verslo sritis prižiūrinčiose įstaigose.
Antra, stipri ekonomika – tai ne ta, kuri išveža savo iškirstus miškus ar užaugintus grūdus. Naftos perdirbimo technologijas vystėme šimtmetį – šiandien naftos perdirbimo gamyklos stengiasi kuo didesnę žalios naftos dalį perdirbti į dyzelį, benziną ar kitus kuo vertingesnius produktus. Neperdirbtas kuras, daugiausia naudojamas laivuose, atneša mažiausiai pajamų. Kuo daugiau perdirbimo įrenginių turi gamykla, tuo pelningesnius produktus ji pagamina. Jei norime, kad mūsų gamtos išteklių panaudojimas būtų pelningas, mes turime išvystyti savo pajėgumus perdirbti medieną, grūdus ar kitą žaliavą. Kiekviename perdirbimo etape turime orientuotis į pelningiausią produktą.
Trečia, turime pasiūlyti kaip pakeisti naftos ir plastiko produktus. Dyzelis, benzinas, laivų kuras mūsų miestuose ir uostose tiesiogine to žodžio prasme nuodija jų gyventojus. Vandenynų tarša plastiku, kurį po to mes patys valgome maitindamiesi ten sugautomis žuvimis, daugelį privertė atsitokėti. Bioplastiko pakuotės, biodegalai, statybinės medžiagos iš biomasės – tai pavyzdžiai, kur turime investuoti, norėdami išsilaisvinti nuo naftos priklausomybės. Prisiminkime, kad kasmet išleidžiame du milijardus eurų naftos produktų importui (apie 4% viso mūsų metinio uždarbio/BVP).
Suomiai celiuliozės fabrikuose gamina biokurą. Dronai lazeriniais spinduliais išmatuoja medžių kamienų storį ir įvertina jos tūrį. Norvegijos žuvų fabrikuose investuojama į tai, kad net žuvų oda būtų panaudojama, o ne išmetama. Danijos sūrio gamintojai išmoko išrūgas panaudoti žmonių maisto papildų gamybai.
Lietuvoje, deja, turime dėl ko liūdėti. Apie penktadalį žaliavinės medienos eksportuojame – nes suomiai, turėdami modernias perdirbimo gamyklas, gali daugiau mokėti už žaliavą. Džiaugiamės rekordiniu grūdu kiekiu ir būsimu jų eksportu, bet čia pat matome, kad už eksportuotus grūdus gausime kur kas mažiau lėšų, nei eksportavę perdirbtą produktą. Be to, gero derliaus pasiekiame tik intensyviai tręšdami ir alindami dirvožemį. Neva panaikinome dyzelio lengvatas ūkininkams, bet čia pat paaiškėja, kad panaikinome tik ūkininkams, kurie ‘neūkininkauja’.
Kol suomiai, norvergai ir net latviai jau dėlioja savo investicijas bioekonomikos (gamtos išteklių panaudojimo) srityje, renka sėkmės pavyzdžius, aiškinasi verslo poreikius, atlieka tyrimus, mes Lietuvoje vis dar galvojame, kad mums reikia daugiau statybų. Lietuvoje 2017 metais atlikome bioekonomikos vystymo studiją, bet susieti bioekonomikos su mūsų Vyriausybės investicijomis nesugebėjome. Trys elementai – situacijos ir pažangos vertinimas, investicijos į perdirbimo įrenginius bei naftos ir plastiko produktų pakeitimas į bioproduktų alternatyvas turėtų sudaryti Lietuvos bioekonomikos strategiją. Bioekonomika – tvarus, ilgalaikis ir didžiausia vertę kuriantis gamtos išteklių panaudojimas – turi tapti Lietuvos ateities ekonomikos DNR.
