Edward O. Wilson, Half-Earth

Kiek gamtos reikia saugoti, kad išliktų gamtos įvairovė? Europos Sąjunga sako – 30% teritorijos. Tačiau Edward’as O. Wilson’as, kaip sufleruoja knygos pavadinimas „Half-Earth”, yra įsitikinęs, kad to nepakaks – gamtai reikia palikti bent pusę žemės.

Knygos autorius – garsus biologas, savo gyvenimą, visų pirma, pašventęs skruzdėlių tyrinėjimui. Viena anksčiausių jo teorijų ir idėjų, užkariavusių pasaulį – „salų bioįvairovės teorija“. Ji, tam tikru pasiūlos/paklausos kreivių analogu, bioįvairovę salose paaiškina balansu tarp naujų rūšių imigracijos (priklausančios nuo to, kiek izoliuota yra sala) ir esamų rūšių nykimo greičio. Tačiau Wilson’as teorijomis tikrai neapsiribojo – jo ,,sąskaitoje“ net dvi Pulitzerio premiją gavusios knygos bei visa eilė kitų apdovanojimų.

„Half-Earth“ yra trečioji trilogijos dalis. Knygos pirmtakės – The Social Conquest of Earth (sulaukusi daug dėmesio ir net susikirtimo su Richard Dawkins, kitu garsiu biologu) bei The Meaning of Human Existence. Kai kurių vertinimu, „Half-Earth“ yra pati silpniausia trilogijos dalis, tačiau nepaisant to į mano rankas pakliuvo kaip naujausia Wilson’o knyga. Štai kelios pagrindinės mintys, palikusios kibirkštį.

Rūšių nykimo greitis ir išsaugojimo galimybės

1. Yra atrasta apie 1,9 mln. rūšių, tačiau manoma, kad iš viso egzistuoja bent 8 milijonai.
2. Rūšių įvairovės nykimas yra sparčiai padidėjęs – nuo kelių rūšių kiekviename milijone, iki beveik 100-1000 kasmet. Kitaip tariant, metinis rūšių nykimas paspartėjo nuo 0,003% iki 0,01-0,1%, o tai ryškus šuolis. HIPPO akronimas (anglų k.) atitinka pagrindines rūšių nykimo priežastis – buveinių naikinimas, invazinės rūšys, tarša, žmonių skaičiaus augimas ir pernelyg intensyvi medžioklė. Svarbu ir kur geografiškai šis poveikis juntamas – pažeidimai tropinėse, šiltesnio klimato vietose, turi didesnį poveikį nei šaltesnėse, nes ten rūšių įvairovė mažesnė. Be to, vidutinio klimato juostose rūšys yra plačiai paplitusios, o tuo tarpu šilto klimato vietose jos dažnai koncentruojasi nedidelėse teritorijose.
3. Žmogaus paliekami pėdsakai sąveikauja tarpusavyje ir vienas kitą sustiprina: žemės ūkis + anglies dvideginio įsisavinimo suprastėjimas + tarša. Knygoje teigiama, kad ketvirtis visos fotosintezės metu gautos energijos vienaip ar kitaip sunaudojama žmonių veiklai. Čia cituojamas Steve Running iš Montanos universiteto, kurio teigimu, 38% visų žemės augalų produktyvumo sunaudojama žmonių veiklai, o likę 62% – visoms kitoms rūšims gyvuoti.
4. 99% iki šiol gyvenusių rūšių išnyko, o likusios yra „čempionai” – nė karto nepadarusios klaidingo posūkio išlikimo labirinte.
5. Kritika dėl „perspausto” gamtos saugojimo nėra pagrįsta – dauguma gamtos saugojimo projektų atsižvelgia ir į jų poveikį žmonių gerbūviui. Apskritai, rūšių saugojimo reglamentavimas šiek tiek pasiteisina – nuo 1973 m. apie ketvirčiui į JAV raudonąsias knygas įtrauktų rūšių saugojimui buvo pagelbėta, tačiau vis tik 22 iš 1370 išnyko. Saugojimo pastangos modernėja, tačiau vis dar yra panašiame suvokimo lygmenyje, kaip atrodė medicina, tarkim, XX a. pradžioje – dar iki genetikos tyrimų taikymo ir atradimų.
6. Willson’as konstatuoja, kad mažos teritorijos neapsaugo rūšių nuo nykimo (tas pats argumentas buvo girdėtas ir Elizabeth Kolbert knygoje, tačiau jis nėra toks nepajudinamas, kaip galima rasti čia). Skaičiuojama, kad jei išsaugotume 10% nepaliestos žemės, išliktų apie 50% dabartinės bioįvairovės. Kad išsaugotume bent 85% bioįvairovės, bent 50% žemės teritorijos turi likti nepaliesta žmogaus veiklos. 2015 m., kai buvo rašoma knyga, pasaulyje saugota 15% žemės ir 2.8% vandens teritorijų. Jei įdomu – pasaulinėje duomenų bazėje išsamiau nei knygoje pateikiami šių teritorijų skaičiavimai. Prisiminkime, kad Europos Sąjunga yra išsikėlusi tikslą saugoti 30% savo teritorijų.

Bioįvairovės tyrimų lygmuo

1. Prieš imantis ką nors teigti apie bioįvairovės valdymą, visų pirma reikia pripažinti, kad mes jos net nesame tinkamai ištyrę ar juo labiau perpratę. Wilson’as bioįvairovę ir rūšis prilygina smegenų neuronams – bioįvairovės tyrimai rūšių lygmeniu savo sudėtingumu šiuo metu atitinka neurobiologų bandymus smulkmeniškai tyrinėti smegenų neuronus. Tačiau su bioįvairove sudėtingiau tuo, kad rūšis, prieš norint jas tirti, reikia ir susirasti. Tuo tarpu antropoceno entuziastus, kuriems rūšys yra tik pakeičiami elementai užpildantys ekosistemas, autorius lygina su frenologais, XIX a. bandžiusiais smegenis tyrinėti pagal kaukolės bruožus.
2. Bioįvairovės supratimo lygmuo šiuo metu palyginamas su smegenų veiklos supratimu. Mokslininkai gali nustatyti tam tikras smegenų sritis ir jų funkcijas, bet tuo pačiu žinome, kad smegenų sričių visuma yra kažkas daugiau nei atskirų dalių suma. Lygiai taip pat yra ir su rūšimis – mes galime įvertinti jų vaidmenį ir funkciją ekosistemoje, bet tuo pačiu turime suprasti, kad rūšių visuma sukuria kur kas sudėtingesnį pasaulį nei elementari rūšių funkcijų suma.
3. Kaip galime suvokti ir suskaičiuoti bioįvairovę? Autorius netiki, kad galima rasti žemės bioįvairovės paaiškinimą sukuriant kažkokią sudėtingą ekosistemų veikimo schemą – ir taip jas valdant, kuriant, keičiant. Tačiau norint bent kažkiek perprasti, kaip veikia ir kodėl atsiranda bioįvairovė, turime leistis į patį detaliausią lygmenį. Šiandien įprastą rūšių taksonomiją pagal gentį ir rūšį keičia DNA „barkodai”, įskaitant ir taip vadinamus COi genų segmentus. Kai turėsime užbaigtą rūšių DNA „barkodų” projektą, matysime visų rūšių „barkodus”, jų skirtumus ir panašumus, galėsime bandyti rasti sistemingą, visapusišką bioįvairovės paaiškinimą.
4. Wilson’as išskiria du požiūrius į bioįvairovę – tai tuo pačiu ir strategijos, kaip spręsti žmogui svarbias problemas, tirti vaistus, augalus ir t.t. Pirmasis požiūris – idėja, kad kiekvienai biologinei problemai egzistuoja organizmas, kuris idealiai tinka kaip jos sprendimas. Tad, jei žinome problemą, bandome susirasti rūšį, kuri yra geriausiai šią problemą išsprendusi ir panaudojame jos įgūdžius. Wilson’as vardina pavyzdžius – iš vaisinės muselės mokomės jos paveldėjimo sistemos, iš bakterijos escherchia coli jos molekulinės genetikos, iš vikšrų jų nervinės struktūros, ir t.t. Antrasis požiūris (taip vadinama „natūralistų” strategija) yra atvirkščias – paimkime bet kurį organizmą, ir, gerai jį perpratę, suraskime, kaip jis sprendžia prisitaikymo problemas ir pasinaudokime jo žiniomis, t.y. atraskime, ką ir kaip galime perkelti spresdami savo rūšies prioblemas. Pvz., medlaipinės varlės (angl. poison arrow frogs) mums turėtų būti įdomios dėl jų neurotoksinų, o skruzdės dėl feromonų ir t.t.

Bandymai katalogizuoti bioįvairovę ir įdomios nuorodos

Wilson’as pasidalina keliais pažangiausiais tyrimų bandymais pasaulyje. Tuo pačiu ir projektais suregistruoti visas pasaulio įmanomas rūšis:

1. Bioįvairovės biblioteka kaupia visus įmanomus straipsnius ir tyrimus;
2. Global Biodiversity Information Facility – tarpvyriausybinė, atvirais duomenimis pagrįsta duomenų bazė, kurioje registruojami visi kada nors užregistruoti rūšių stebėjimo įrašai;
3. Skruzdėlių Wikipedia, žuvų rūšių duomenų bazė;
4. Vital Signs suteikia keletos Afrikos valstybių bioįvairovės stebėjimo įrankius;
5. Half-Earth projektas kuria renginius, rušių įvairovės žemėlapius, galima rasti ir Lietuvos žemėlapį;
6. Map of life aprašo maždaug 100,000 rūšių teorinį ir praktinį padengimą;
7. JAV fenologijos stebėjimo tinklas prognozuoja invazinių rūšių ar tiesiog pavasario pradžios datą, taip prisidėdamas prie klimato kaitos monitoringo;
8. Visų pasaulyje užregistruotų DNR sekų duomenų bazė.

Nors keletą įžvalgų iš knygos tikrai galima išsinešti, kodėl kritikų ji labiau vertinama neigiamai? Mano vertinimu, matyt dėl to, nes didžiąja dalimi „taiko” į skaitytojo emocijas. Kartais nukrypstama į sritis, kurių susietumą su knygos pagrindine tema sunku atrasti. Bet galbūt toks ir yra autoriaus tikslas – būti išgirstam labai plačios auditorijos.

Pabaigai, pagrindinė autoriaus žinutė yra ši – žmogus Žemėje nėra visagalis, jo supratimas apie bioįvairovę yra tik visiškai pradiniame taške. Vargu ir naivu tikėtis, kad galime laisvai eksperimentuoti ir Žemę paversti kosminiu laivu, kuriame viską kontroliuoja žmogaus mygtuko paspaudimai. Kur kas išmintingiau būtų palikti gamtą ramybėje pačiai palaikyti savo balansą.