Stadiono statyba ant Vilniaus Šeškinės kalno virsta tikra legenda, kuri ilgainiui galės prilygti nebent Gedimino sapnui apie Geležinį vilką. Gedimino sapnas išsipildė, o mano nuojauta sako, kad išsipildys ir vilniečių sapnas apie šiuolaikišką ir daugiafunkcinį sporto kompleksą.
Miesto taryba ir bendra darbo grupė su Vyriausybe pirmus kartus prie naujo projekto posėdžiavo jau bene prieš šešerius metus. Pats konkursas dėl daugiafunkcio komplekso, kuriame stadionas bus tik viena iš dalių, tęsiasi jau trejus metus. Ir tai tikrai neturėtų stebinti, nes projektas sudėtingas, o patirties su koncesijomis viešasis sektorius vis dar turi nedaug.
Projekte daug skaičių (statybų/operavimo/finansavimo ir kt. kaštai) ir pasigirsta begalė spekuliacijų dėl statybų kainos („Liuksemburgas stato pigiau..!” ir t.t.). Pirmiausia, patys palyginimai yra neišsamūs ir, jei pasidomi giliau, atrodo arti absurdo – statome daugiafunkcį kompleksą su daugiau nei 15 įvairių sporto aikštynų, kuriame pats stadionas sudaro ~42% statybų vertės. Antra, tai viso komplekso kaina buvo įvertinta dar prieš skelbiant konkursą – būtų labai keista, jei paskelbę, kad perkate automobilį už 10,000 eurų, po to nuspręstumėte, kad jis per brangus, gavę pasiūlymą už 9,700 eurų. Konkurso ir statybų vertė buvo aiški nuo pat jo paskelbimo, todėl bandyti išsitraukti ir lyginti šį Vilniaus projektą su visiškai kitokio pobūdžio statybomis yra mažų mažiausia neadekvatu. Juokingiausia, kad internete galima rasti ankstesnių Vilniaus vadovų 2008 m. pažadus pastatyti tik (!) stadioną už 370 mln. litų (arba, 107 mln. eurų), o vertinant statybų kaštus, tai daugiau nei šiandien kainuos visas kompleksas. Ar kas dar prisimena tokius planus?
Vienas svarbiausių šio projekto privalumų – tai, kad didžioji dalis statybų rizikos yra perduodama koncesininkui. Savivaldybė atsiskaitys už darbus, kai jie bus pabaigti – neplanuotai augant statybų kaštams, atsakomybė už tai teks koncesininkui. Ir, priešingai, jei paieškotumėte internete, rastumėte, kad Liuksemburgo stadiono kaštai jau gerokai padidėję lyginant su pradine planuota jų verte. Skeptikai prognozuoja, kad statybos gali virsti ‘dar viena nacionaline gėda’. Jos ja nevirs, nes dabar suplanuotos taip, kad statyboms nepavykus už tai atsakomybę prisiims koncesininkas.
Gruodžio 18 d. sprendimas svarbus, nes į sandorį įtraukiamas konkretus projekto finansuotojas. Sprendime atsiranda galimybė savivaldybei apmokėti projekto statybas ne per tris metus nuo jo baigimo, bet per 22 (visą koncesininko operavimo laikotarpį). Iškilus abejonių, ar palūkanų kaina yra tinkama, sutarta, kad savivaldybė, gavusi geresnes palūkanas ir lėšų šaltinius, galės savo dalį susimokėti (ar refinansuoti) bet kada anksčiau. Tad, visų skeptikų nenaudai, išsprendžiamas finansavimo klausimas ir tuo pačiu įgyjamas lankstumas – čia būtų galima priminti, kad abi ankstesnės stadiono statybos nutrūko būtent neužsitikrinus projekto finansavimo.
Negarantuoju, kad stadionas tikrai atsiras, ar kad stadionas atsiras per tris metus. Tačiau tiek savivaldybė, tiek Vyriausybė tinkamai įvertino praeities pamokas ir nuo jų apsidraudė – ir, manau, gerai pasiruošė vienai didžiausių koncesijų Lietuvoje. Gruodžio 18 d. balsavimas miesto Taryboje bus svarbus, nes, tikimasi, kad bus suderinta galutinė sutartis su konkurso nugalėtoju. Tačiau net ir suderinus sutartį, iki statybų pradžios lauks dar daug procesinių veiksmų, tad įvairių – tikrų ir netikrų – žinučių spaudoje matysime ne vieną. Kviečiu apsišarvuoti kantrybe.
