Ėjo gūdūs 2016 metai. Vilniaus laivui, po perversmo praėjusiais metais, vadovavo naujas kapitonas Šypsena. Pasikeitus kapitonui, laivas buvo spėriai imtas remontuoti, valomas nuo rūdžių, kuopiami apleisti mėšlini kampai, kurie ilgus metus nematė tvarkos. Ir nors dar neseniai visi buvo tikri, kad laivas nuskęs, 2016 metais naujo kapitono dėka buvo įjungta pirma pavara bei užtikrintai pajudėta pirmyn.
Grafas Zuokula, ankstesnis laivo vedlys, ilgą laiką gyvenęs gerdamas laivo keleivių kraują, buvo ištremtas iš kapitono kajutės į variklių skyrių. Dirbti grafas nelabai norėjo, o ir nelabai mokėjo, tad variklių skyriuje dažniausiai ramstydavo sienas, giliai dūsaudavo, ir kartais į kuro krosnį įmesdavo kokį seną, dar užsilikusį mėšlo gabalą, kad laivo kaminai kuo labiau rūktų.
Įsibėgėjus 2016 metams, po laivą pasklido žinia, kad kapitonas Šypsena rezga naują planą, kaip atsivilioti naujų keleivių. O keleiviai buvo labai reikalingi – atnešdavo pinigų kurui ir žinių, kaip laivą geriau prižiūrėti. Kadangi pats laivas jau buvo aptaisytas, planui įgyvendinti kapitonas ėmėsi plano suręsti iš esmės naują kajutę. Tam pasamdė naujų žmonių, sukurpė užduotis, kas turi būti padaryta. Grafui nuo pat pradžių šis planas kėlė abejonių, ir kas tik jo klausė – visiems postringavo, kad Vilniaus laivas per mažas tokiai kajutei įrengti. Kadangi dar neseniai laivas skendo, grafas buvo įsitikinęs, kad papildomos kajutės keltų pavojų.
O užmojai buvo dideli: naujoje „Go Vilnius” pavadintoje kajutėje sėdintys darbuotojai galvojo, ką Vilniuje veikti šeimoms, hipsteriams, kavos mėgėjams, maisto gurmanams, norintiems romantiškai praleisti savaitgalį, maratonų bėgikams. Į Vilnių jo reklamuoti buvo pakviesti užsienio blogeriai, buvo ruošiami straipsniai užsienio spaudai, reportažai televizijoms. Apie Vilnių pradėjo rašyti visuose įmanomuose užsieniuose – Lonely Planet, World Travel Guide ir kiti. Net Šv.Kalėdų šventė Vilniuje tapo bene geriausiai žinoma nei bet kada anksčiau.
Tačiau turizmas nebuvo vienintelis tikslas. Gavusi papildomo finansavimo, „Go Vilnius” prisidėjo prie pramonės zonų įkūrimo, paruošė leidinius ir patarimus, kaip persikelti ir įsikurti Vilniuje, rūpinosi, kad Vilnius būtų tinkamai pastebėtas ir įvertintas tarptautiniuose reitinguose, aktyviai siekė naujų skrydžių į Vilnių. Kvietė didelių užsienio kampanijų darbuotojus išbandyti Vilnių kaip perspektyvią darbo vietą – konkurse, kuriame buvo 100 norinčių kampanijų, trims suteikė savaitę laiko padirbėti Vilniuje.
Po kelių metų laivas buvo galutinai sutvarkytas ir jau plaukė aukščiausia pavara, „Go Vilnius” darbai vyko pilnu tempu. Tačiau grafui Zuokulai ir jo pakalikams tokie pasiekimai visai nepatiko ir jie kėlė didelį nepasitenkinimą. O jei kokį žurnalą naują ir gražų apie Vilnių pamatydavo, tai visi su patosu šveisdavo jį ant žemės. Mat jie įtarė, kad visi šie darbai – tik maskuotė kitam planui. O tas baisiai slaptas planas buvo – surasti mistinį tašką G. G taško grafas anksčiau ieškojo, siuntė lėktuvus į visas puses jo ieškodamas, daug milijonų pinigų išleido, bet taip ir nerado – blogiausia, kad taip ir liko neaišku, ar jis iš viso egzistuoja.
Ir iš tiesų – naujoje kapitono kajutėje žmonės nebebijojo pritarti nebrangioms, jaunų studentų sugalvotoms patrauklioms idėjoms. Žinodami, kad visi ieško taško G, sutarė, kad galima pajuokauti ir apsimesti, kad tasai taškas yra Vilniaus laive. Pasibandysime keliuose užsienio laivuose, tarė jie, ir pažiūrėsime, ar tai veikia. Ir kai vieną dieną grafas sužinojo, kad kapitonas sutiko išleisti 56 tūkst. eurų, arba 2% viso „Go Vilnius” kajutės biudžeto, kad pasiskelbtų radęs G tašką, grafas greitai užkibo ant kabliuko: „OOoooo” – suvaitojo jis, – „nėra jokio taško ir negali būti, kad jūs jį radot!!”.
Pasiutęs grafas ėmėsi visų įmanomų priemonių – kreipėsi į aukščiausią kosmoso kanceliariją, mat ši iš viršaus į visus laivus jūruose žiūrėjo, tai žinojo, kas vyksta. Ir kosmose gyvendami, kartais kokių kosmonautiškų nurodymų atsiųsdavo. O grafo nuogastavimai jiems padarė didelį įspūdį, tad prisidėję prie Zuokulos ėmė choru garsiai dejuoti ir vaitoti. „Ooohh, tik ne tas taškas” šūktelėjo kosmoso kancleris, „tik ne per šventines kosmoso orgazmo dienas”, – atitarė choru jo padėjėjai – „tai nedievobaiminga ir piligrimai gali išsigąsti”. „Mmmmhh” – švelniai numykė vyriausias kosmonautas atlapais skvernais, bet nesiryžo griežtai kritikuoti, – „geriau palauksim paieškos rezultatų”. Mat žinojo, kad prieš pusantrų metų buvo parengta kosmonautų G taško paieškos odisėja pavadinimu „Real is beautiful”. Tasai planas kainavo bent keturis kartus daugiau, bet viso labo padėjo sukurti keletą suklastotų paieškos žemėlapių. Tad vyriausiam kosmonautui kilo abejonių, ar tikrai jau tą G tašką pavyko rasti už tokią juokingą sumą.
Kapitonas ir jo komanda nepasidavė ir matydami, kaip grafas lengvai apsigavo, tik juokėsi iš jo pastangų stabdyti veržliai plaukiantį laivą. Kampanija, kurią jie sugalvojo, turėjo prasidėti rugpjūčio 9 d. ir greitai pasibaigti, tad nebuvo baimės nei dėl piligrimų, nei dėl kosmonautiškų parėdymų.
Žinojo, aišku, kad grafas klastingas, tad iki galo neatsipalaidavo. Juk šis keršydamas pasižadėjo visą likusį mėšlą iš visų pakampių susišluoti ir mėnesio pabaigoje jį visą suberti į kuro krosnį – kad kuo labiau laivas uždūmytų. Tad laivo variklius reikėjo prižiūrėti dar atidžiau, nei anksčiau.
O prie grafo vaitojimo, kuris vis intensyvėjo, prisijungė ir keletas dievobaimingųjų. Mat jiems buvo pikta, kad naujasis kapitonas ne visada paiso jų norų ir reikalavimų. „Nėra G taško” – dūsavo ir jie, „nes ieškojom, tiek misijų dievobaimingų siuntėm, ir neradom. Neviliokite piligrimų G taško ieškot. Išklys iš doros kelio” – nerimavo jie. Dievobaimingieji pasižymėjo tuo, kad jų nerimas lengvai persiduodavo ir plisdavo po visą pasaulį – tad apie naujas G taško paieškas dėka jų pasaulis sužinojo anksčiau, nei kapitonas spėjo tai paskelbti.
O pasaulinės G taško paieškos, tuo tarpu, prasidėjo visu tempu: Amerikoje apie tai rašė Washington Post ir New York Times, Australijoje rašė Traveller, o D.Britanijoje rašė DailyMail ir The Sun. Ir tai buvo tik pradžia..