Kokie tankai, kokie mokesčiai – ką atsakysime premjerei?

Lietuvos premjerė atviru laišku paklausė, kaip finansuoti Lietuvos gynybos plėtrą. Tai neįprasta, bet sveikintina, nes iki šiol mokestiniai siūlymai būdavo pristatomi juos parengus „už uždarų durų“. Diskusijos reikia greitos ir produktyvios. Be abejo, uždavus klausimą  „iš kur gauti pinigų“, reikia atsakyti ir į klausimą, ką su jais norime nuveikti.

Dėl divizijos

Ukrainos vasaros puolimas nepavyko, kai kurių kritikų teigimu, dėl to, kad Ukrainos kariuomenė nepajėgi suderinti didelių kariuomenės vienetų koordinuoto puolimo. Puolimas vyko nedidelėmis grupėmis, o tokį paprasčiau atremti ir užblokuoti. NATO, anot pasisakančių, kariaus kitaip – tie patys ginklai bus panaudojami efektyviau, o artilerija, žvalgyba, ir kt. vienetai sugebės derinti savo veiksmus. Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvai reikia sukurti divizijos pajėgumą – būtent dėl to, kad siekiama koordinuoto visų kariuomenės dalių veikimo, užtikrinant tokiam veikimui reikalingus pagalbos vienetus.

Kad Lietuvos divizija gali likti tik popieriuje, neturėtume stebėtis. Vien jau dėl to, kad Lietuvoje nėra poligono, kuriame būtų galima vykdyti divizijos lygmens pratybas, tad bent dalis pratybų vyks tik štabuose. Norint sugebėti koordinuoti divizijos lygio veiksmus, reikia turėti ir atitinkamą ginkluotę – tačiau tuos pačius tankus reikia ne tik nusipirkti, bet ir mokėti juos naudoti bei prižiūrėti. Istorija mums moko, kad 1939 m. Lietuva jau buvo nusipirkusi tankus, bet, deja, nors už juos pinigai buvo sumokėti, tankai dėl prasidėjusių intensyvių karinių veiksmų taip ir nebuvo pristatyti. Matant visuotinį ginklavimąsi, kyla ir daugiau klausimų, ar įmanoma net ir prie geriausių norų ir finansavimo spėti įsigyti visą reikiamą komplektaciją?

Iš NATO perspektyvos, užmojai kurti diviziją kaip ir nekelia abejonių. Norint sugebėti pasinaudoti NATO karine galia, Lietuvoje turi būti kariniai vienetai, pajėgūs tą galią pasitelkti. Tačiau Ukrainos praktikos ragavę savanoriai iš Lietuvos žeria daug abejonių. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) sausio pradžioje kilo aršus ginčas – ar milijoninės investicijos į tankus ir NATO dronus yra prasmingos, jei jų techninės charakteristikos prastesnės nei kelis tūkstančius kainuojančių kiniškų alternatyvų. Tai nėra vien Lietuvos diskusija – Prancūzijos laivynas, pavyzdžiui, kritikuojamas dėl to, kad milijonus kainuojančiomis raketomis numušė kelis Jemeno husito žvalgybinius dronus.

Dėl dronų kariuomenės

Dar 2007 m. „Microsoft“ išleido „Windows Vista“ programinę įrangą, kuri buvo tiesiog katastrofiškai nesėkminga. „Windows Vista“ strategija buvo paremta tuo, kad kompiuterių greitis ir pajėgumas kas kelis metus dvigubės, tad buvo nuspręsta visiškai nesirūpinti, kiek ir kokių procesorių ir atminties išteklių reikės „Windows Vista“. Nors procesorių pajėgumas iš tiesų sparčiai augo, pasaulyje nugalėjo technologijos, kurios įgalino ne itin sparčius, daug energijos reikalaujančius kompiuterius, bet taupius, mažus, nedidelius įrenginius – išmaniuosius telefonus, planšetes ir pan. „Microsoft“ atveju tai buvo dešimtmečius trukusios strategijos žlugimas, o naujuose įrenginiuose įsitvirtino „Android“ ir „iOS“ operacinės sistemos.

Dronų karų patirtis Ukrainoje kelia analogiškų klausimų. Dešimtmečius JAV ir kitos valstybės investavo milijardus į ypač modernius, tikslius, bet brangius ginklus. Tačiau šiandien, kai kelių tūkstančių eurų vertės dronas pasirodo pajėgus sunaikinti dešimčių milijonų vertės tankus, kyla abejonių, ar karyboje neprasidėjo nauja era. Kyla abejonių, ar tikrai jungtinis divizijos štabas, kuris paruoštas koordinuotai panaudoti skirtingas ginklų sistemas, iš tiesų galės jas panaudoti – gal Panzerhaubicos, Leopardai ir HIMARSai bus efektyviai išvesti iš rikiuotės keliais efektyviais dronų spiečių smūgiais anksčiau, nei jie spės įjungti savo variklius. Galbūt ateitis – ne lėktuvnešiuose, bet mažyčiuose išmaniuose įrenginiuose. Jei kas netiki, kad dėl šio strateginio klausimo gali susirieti Krašto apsaugos ministerija ir Seimo NSGK viešame posėdyje – verta išklausyti sausio 5 d. komiteto posėdžio vaizdo įrašą.

Neįmanoma nuvertinti ir realios karo praktikos patirties. Net rusų generolai, „antros armijos pasaulyje“ vadai, į Ukrainą įvažiavo kaip į paradą. Šiandien rusija atstato savo prarastus pajėgumus, o ukrainiečiai nuolat kartoja, kad rusų generolai sparčiai mokosi iš klaidų. Be abejonės, tik realūs mūšiai ar bent kuo realesnės pratybų sąlygos gali užtikrinti, kad prasidėjus karo veiksmams pratybų pamokos pasiteisins. Lietuva neturi divizijos rengimui skirtų poligonų, bet nesunkiai galėtų vykdyti mažesnių vienetų pratybas – pavyzdžiui, įsisavinti dronų karybai reikalingus įgūdžius.

1939 m. mus moko ne vien to, kad nusipirkti tankus dar negana. Lietuvos kariuomenės modernizacija buvo prasidėjusi dar 1935 m., o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos išlaidos gynybai viršijo 6 proc. BVP. Tačiau sovietams pateikus Lietuvai ultimatumą, kariuomenės vadas Prezidentui atsakė, kad karui kariuomenė dar nepasiruošusi… Kai deklaruojame, kad diviziją geriausiu atveju turėsime 2030 m., neramu išgirsti analogišką atsakymą – „divizijos pajėgumas dar nepasiektas, tad gintis neturime kaip“. Nors Estija irgi siekia sukurti divizijos pajėgumus (mažesnius nei planuojama Lietuvoje), jos strategija atrodo suprantamesnė – investuojame į tai, kas pilną kovinį pajėgumą pasieks per 2–3 metus. Su dronais tą galime padaryti. Su tankais – nelabai.

Išlaidos ar investicijos į gynybą?

Lietuvoje pradedame ieškoti būdų, kaip toliau finansuoti augančias karines išlaidas. Yra vienas didelis „bet“ – išlaidos, kurios iškeliaus į užsienio šalis tankams ir HIMARSams, taps našta kiekvienam Lietuvos gyventojui ir verslui. Išlaidos, kurios keliaus vietiniams gamintojams (net ir suprantant, kad jie turės importuoti detales ir pan.), taps investicijomis – jos kurs darbo vietas ir  stiprins šalies ekonomiką.

Šiandien tokio supratimo labai trūksta Lietuvos kariuomenėje. NSGK pirmininkas stebisi, kad Lietuvos gynybos pramonės atstovai važinėja po kariuomenės vienetus ir siūlo savo eksperimentinius dronus. Anot jo, tai panašėja į hobį, o ne rimtą požiūrį į gynybos technikos vystymą.

Supratimas, kas yra hobis ir kaip gali būti ugdoma beužgimstanti gynybos pramonė, turi keistis. Svarbiausia to supratimo dalis – turime leisti sau įsigyti kuo daugiau eksperimentinių gaminių, net jei jie nepasiteisintų. Turėtų būti numatyti kariuomenės vienetai (kad ir nedideli būriai, skyriai ir pan.), kurie privalėtų eksperimentuoti ir bandyti tiekiamą įrangą. Dinamiškas kariuomenės sugebėjimas išbandyti įvairius gaminius būtų jos lankstumo garantas ir didžiulė pagalba Lietuvos verslui. Kitu atveju liksime priklausomi nuo užsienio šalių tiekėjų, kurių gaminiams reikalingas ekspertines žinias bus labai sudėtinga išplėtoti Lietuvoje, jų tiekimo grandinė bus pažeidžiama, o lemiamu momentu jie gali pasirinkti įrangą pirmiausia pristatyti kitoms šalims.

Be abejo, kariuomenei ypač svarbu standartizavimas, įrangos suderinamumas, užtikrinimas, kad visi kariai vienodai suprastų ir žinotų apie naudojamų dronų (ar kitos technikos) galimybes. Tačiau mažos kariuomenės pranašumas turi būti tai, kad ji gali būti lankstesnė, nei šimtatūkstantinė rusijos armija. Neturėtume nuogąstauti, kad dauguma eksperimentinių gaminių nepasiteisins – dažnai tokio eksperimento kaina sieks tik nedidelį procentą vieno amerikietiško switchblade’o, kuriam mes pasiryžę skirti savo 2,52 proc. BVP.

Dėl naujų mokesčių

Lietuva šiandien atsilieka nuo Estijos – ši jau šiais, 2024-aisiais, skirs 3,2 proc. BVP išlaidoms gynybai. Estija jau priėmusi sprendimus, kaip finansuos kariuomenės plėtrą – čia jau padidėjo PVM mokestis, o pajamų mokestis didės nuo 2025 m. Estai taip pat pasirinko naikinti ar mažinti PVM lengvatas, išimtis iš pajamų mokesčio, plėsti automobilių taršos mokestį. Priminsiu, kad Lietuvoje gynybai jau dabar skiriame 2,52 proc. BVP (be bankų solidarumo mokesčio), o viešai keliamas tikslas papildomai rasti gynybai apie 0,2 proc. BVP (apie 150 mln. eurų).

Kol kas Lietuvoje papildomų mokesčių sukrapštėme tik apmokestinę bankus. Nepalaikiau šio mokesčio, nes tai pasinaudojimas išskirtinai vieno sektoriaus sėkme – nesuprantama, kodėl naftos, trąšų, žemės ūkio bendrovės, prekybos centrai, skaičiuojantys milžiniškus pelnus, neturėjo prisidėti, tačiau bankai tapo atpirkimo ožiais. Persekioti atskirus sektorius gana rizikinga, nes tai gali išvirsti į nesibaigiantį lenkiško stiliaus populizmą ir linčo teismus pelningam verslui. 

Tačiau sisteminis, visiems vienodai taikomas sprendimas galėtų būti kur kas prasmingesnis. Kai kuriose šalyse egzistuoja progresinis pelno mokestis, kai susimokėti turėtų visi, pavyzdžiui, uždirbantys daugiau nei 10 mln. eurų pelno. Lietuvoje, 100 pelningiausių bendrovių pritaikius papildomą 5 proc. pelno mokestį pelnui virš 10 mln. eurų, 2022 m. būtų buvę galima surinkti 175 mln. eurų. Tiesa, didesnis pelno mokestis reikštų ir mažesnes įmonių galimybes investuoti, o patį pelną, norint, galima paslėpti ir tiesiog „formaliai“ perkelti į kitas šalis, ofšorines bendroves. 

PVM mokesčio taip lengvai, kaip pelno mokesčio, nepavyktų išvengti. Tačiau PVM didėjimas labiausiai pasijaustų mažiausias pajamas gaunantiems – t. y. tiems, kurie visas savo pajamas išleidžia būtiniausiems poreikiams. Tiems, kas uždirba tiek, kad gali sutaupyti, PVM padidėjimas pasijustų mažesne apimtimi. Kadangi su 21 proc. PVM tarifu Lietuvoje planuojame surinkti 6,6 mlrd. eurų PVM mokesčio, PVM padidinimas Lietuvoje iki 22 proc. leistų surinkti apie 200-300 mln. eurų.

Gyventojų pajamų mokesčio didinimas reikštų, kad mažėtų gyventojų pajamos, vartojimas. Bene vienintelis, taip ir neįgyvendintos, Finansų ministerijos pasiūlytos mokesčių pertvarkos, logiškas elementas buvo subendrinti gyventojų pajamas iš visų šaltinių ir tik tuomet skaičiuoti pajamų mokestį. Atsikračius visų siūlytų padidinimų mažai uždirbantiems, šis sprendimas galėtų būti tinkamas kelias – sunku suprasti, kodėl šiuo metu progresinį gyventojų pajamų mokestį moka tik pajamas gaunantieji iš darbo santykių.

Prasminga toliau mokestinėmis priemonėmis skatinti atsisakyti ir iškastinio kuro. Juk būtent iškastinis kuras šiuo metu ir finansuoja rusijos karą. Net jei Lietuvoje iškastinio kuro atsisakysime, bet jį toliau naudos Kinija – rusai nebegalės parduoti naftos brangiai, jei jos paklausa pasaulyje mažės. Be abejonės, akcizų didinimas persikels į paslaugų ir prekių kainas skurdžiausiai gyvenantiems. Tačiau vertybiškai ši kryptis atrodytų patraukliausia, tad, derinant su parama skurdžiausiems, ji turėtų būti remiama – tuo labiau, kad čia su reikiama parama prisidės ir ES.

Sprendimai

Turime susitarti, kaip apsiginsime. Kelis svarbius klausimus, į kuriuos turi atsakyti krašto apsaugos ministras ir premjerė, apibendrinu žemiau. Kiekvienas sprendimas, kaip finansuoti gynybą, turės savo neigiamų pasekmių. Vis tik visąlaik galima pasirinkti mažesnį blogį.

Tad, keli siūlomi apibendrinimai. Pirma, turime susitarti, kad finansuosime ne tik gynybos išlaidas (t. y. pirksime ginkluotę užsienyje), bet ir kokią dalį skirsime gynybos investicijoms (t.y. ar turėsime strategiją, kaip plėtoti vietinius pajėgumus). 

Antra, turime susitarti ne dėl abstrakčių „divizijos kūrimo“, bet dėl konkrečių, patikrinamų, viešų uždavinių Lietuvos kariuomenei – koks kovinis pajėgumas privalo būti pasiekti kiekvienais metais. Be abejo, visą laiką galima kariuomenės pasirengimo lygį pakišti po grafa „slapta“, tačiau realybėje tikslai, matyt, gali būti paslėpti nuo visuomenės, bet ne nuo rusijos šnipų tinklo. 

Trečia, geriausia būtų atsisakyti idėjos užkrauti visą finansavimo naštą vienam sektoriui. Tinkamiausia būtų mažinti lengvatas, išimtis ir kitas privilegijas. Jei to nepakaktų – geriausia, šiame etape, finansuoti gynybą iš galinčių tai padaryti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.