Vykstanti #skaidrinam akcija yra stiprus supurtymas. Piktnaudžiauti viešaisiais pinigais yra nepriimtina, tačiau tikiuosi, kad greitai sulauksime ir konstruktyvių pokyčių įstatyminiame lygmenyje, kuriuos būtinai palaikysiu. Kol kas, noriu pasidalinti savo įžvalgomis.
Mitas, o kartais net patogus melas, kad savivaldos Tarybų nariai nieko neveikia. Kartais nuskamba: „Tarybos nariui užtenka sudalyvauti viename Tarybos posėdyje ir viename komiteto posėdyje per mėnesį”. Tačiau toks dalyvavimas – tai minimalus R.Kuodžio FB paminėtas „dalyvavimas dėl garbės”, kuris būtinas, jei nori, kad nebūtų pradėta apkalta ir nebūtum išmestas iš savivaldybės Tarybos. O ką iš tiesų veikia Tarybos narys?
Maksimumas, kiek praleidi laiko dalyvaudamas savivaldybės veikloje, neegzistuoja. Niekas kaip ir neverčia, bet gali užsiimti visais įmanomais klausimais. Vietinė „politika” pati gali suryti visą įmanoma laiką „lygioje vietoje”, nes frakcijų, koalicijų, kolegijų pasitarimai kokiais nors jautresniais klausimais tiesiog neturi „deadline”, tad gali tęstis kol tik turi noro. Tuo tarpu praktiniai/konkretūs klausimai socialinės, švietimo, gatvių, viešojo transporto ir kitose srityse yra tokios apimties, kad nei vienam žmogui neįmanoma jų apimti – bet Tarybos narys turi teisę (ir gal net pareigą) gilintis į visus. Vilniaus savivaldybėje yra ~40-50 įvairių skyrių, dirba 1,000 darbuotojų, 20+ seniūnų, savivaldybei pavaldžios tokios įmonės/įstaigos, kaip Vilniaus Šilumos tinklai, „Judu”, „Go Vilnius”, „Grinda”, ir taip toliau… You’re welcome! Atkreipiu dėmesį, kad gyventojų pasikreipimų net dar nepaminėjau..
Tačiau ne vien Tarybos ir komiteto posėdžiai yra privalomi. Kaip Vilniaus tarybos narys, buvau ir Privatizavimo komisijos narys, kelių įmonių (pvz., Vilniaus Šilumos Tinklai, Vilniaus Viešasis transportas) stebėtojų tarybos narys (stebėtojai tvirtindavo ataskaitas, valdybą ir pan.). Kiekvieną savaitę, o kartais dažniau, vykdavo frakcijos pasitarimai. Prisidėdavo išvykstamieji komiteto posėdžiai – svarbius objektus lankydavome kartu. Dar vyksta toks žanras kaip mero, vicemerų, ar administracijos pasitarimai – dažnai įdomesni, nei tie „formalūs” Tarybos susitikimai. Administracijos pasitarimai neprivalomi, bet, jei nori bent kažkiek susigaudyt, kas vyksta, sudalyvauti pravers. Beje – čia mano pastebėjimai apie tuometines savivaldybės problemas, kurie gimdavo po tokių susitikimų.
Patys Tarybos posėdžiai vykdavo ne kartą per mėnesį, bet kartą per tris savaites – taigi, dažniau, nei „kartą per mėnesį”. Jei reikia atleisti kokį blogą direktorių, dėl kurio atleidimo nėra aiškios daugumos, galima posėdžiauti ir kiekvieną savaitę. Prieš kiekvieną Tarybos posėdį privalėdavo įvykti ir komiteto posėdis. Jei būdavo aštresnių klausimų, posėdžiaudavome komitete dar dažniau. Vilnius dar gal išskirtinis tuo, kad pagal darbo reglamentą kiekvienas klausimas Taryboje (o ir komitete) turi būti svarstomas du kartus – atsiranda daugiau biurokratijos ir posėdžiavimo, bet ir daugiau galimybių išdiskutuoti, teikti siūlymus.
Posėdžiavimas tikrai ne pagrindinis Tarybos nario veiklos įrankis. Tam, kad posėdžiai būtų produktyvūs, reikalingas ilgas pasiruošimas. Kaip Tarybos Ekonomikos komiteto pirmininkas, prieš kiekvieną komiteto posėdį susitikdavau su administracijos darbuotojais ir kiekvieną komitetui pateiktą klausimą išdiskutuodavome, sutardavome, kokią papildomą informaciją iki komiteto reikia paruošti.
Krūvis skirtingose savivaldybėse savivaldybių Tarybų nariams skiriasi. Bet, kad užtenka vien dalyvauti Tarybos posėdyje – mitas.
Kaip sumažinti įtampą ir rasti daugiau šalto proto išlaidų tyrime?
Lietuvoje turime politinę krizę. Pamiršome net Bartoševičių ir beveik pamiršome karą Ukrainoje. A.Tapino indėlis į savivaldybių Tarybų narių veiklos kompensavimą įeis į istoriją. Išryškinti labiausiai neįtikėtini dalykai. Tačiau kai kurie dalykai padeda pūsti burbulą labiau, nei jis iš tiesų yra.
Vienas veiksmingas dalykas – tai vis naujų savivaldybių atvejų padavimas „po truputį”. Taip nuolat pamaitinama nauja informacija, todėl atrodo, kad Lietuva griūna. Labai gerai pamenu, kai LIDL vis atidėliojo savo atsidarymą, kas savaitę žiniasklaida tai pranešdavo. Galiausiai visuomenėje sukilo tokia įtampa, kad atsidarymo metu nusidriekė kilometrinės eilės (o tai juk tik LIDLas, kuris niekur nepabėgs..)… Net kai tikrai neadekvačios išmokos (siekusios 1,000 eurų ar daugiau) yra gal 10? 20? savivaldybių iš 60, kasdien porcijomis patiekiama informacija gerokai kaitina katilą. Geros žinios yra tai, kad didžiojoje daugumoje savivaldybių išpūsto piktnaudžiavimo vargu, ar yra – tą pripažįsta ir pats A.Tapinas: tarp tiriamų pakliuvo 22 savivaldybės (bent jau taip skelbiama šiame „Skaidrinam” žemėlapyje), kitur tos išmokos, matyt, apskritai per mažos. Net ir tarp tiriamų 22 savivaldybių tik kai kuriais atvejais kanceliarinės išlaidos sukelia rimtų įtarimų. Mano siūlymas – padaryt pilną auditą iš karto visų likusių savivaldybių ir publikuot jį vienu metu.
Prasidėjo ši akcija irgi gana keistokai – Neringos savivaldybėje buvo atliktas Tarybos narių išlaidų auditas, kiek suprantu, nukreiptas prieš opoziciją. Šią istoriją prieš rinkimus pasigavo Andrius ir ją gerai išplėtojo, nors objektyvumo pirmoje stadijoje gal ir pritrūko (vien dėl to, kad iš karto nebuvo atliktas visų Tarybos narių auditas). Na, po rinkimų pasiaiškinti vis tiek turėjo visi.
Tūkstantinės išmokos kai kuriose savivaldybėse verčia kraipyt galvą, kuo tai galėtų būti pagrįsta. Tačiau Andriaus skelbiami skaičiai sumuojami – pateikiami ne mėnesiui, bet visai kadencijai (keturiems metams!). Taip viskas tampa dar įspūdingiau. Pavyzdžiui, mano pažįstami net nesuprato, kad J. Šiugždinienė 13,000+ eurų išmoką Kaune gavo ne vienu pavedimu, bet per ~20 mėnesių. Juk labai neįdomu „800 eurų per mėnesį”, bet „13,000 per kadenciją” jau solidžiau. Gerai jau – įdomu ir 800, bet „click’bait” yra „13,000”.
Kitais atvejais sakoma, kad „per kadenciją apvažiavo aplink žemę n kartų”. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad vidutinis automobilis Lietuvoje (čia oficialiais techninių apžiūrų centrų turimais automobilių ridos duomenimis) per metus nuvažiuoja ~10,000 km, per kadenciją tai – 40,000 km, arba – vieną kartą aplink žemę 🙂 Šis Lietuvos vidurkis apima ir tuos, kurie „važiuoja tik vasarą į bažnyčią”, ir tuos, kurie atsuka ridas (nes apie 1% automobilių atvažiuoja į techninę apžiūrą su atsukta rida). Neabejoju, kad veiklus, darbą turintis žmogus vidutiniškai drąsiai nuvažiuoja 15,000-20,000km per metus, o tai jau ir du kartai aplink Žemę per kadenciją. Tad, vaizdžius palyginimus reikia vertinti atsargiai, ir gal kai kurių Tarybos narių kuro sąnaudos nėra tokios įspūdingos, kaip bandoma parodyti (nekalbu apie 1,000 eurų per mėnesį atvejus). Mano siūlymas – vertinant Tarybos narių išlaidas turėti visiems vienodą etaloną, kas yra pagrįsta (etalonas galėtų būti Lietuvos vidurkis ar pan.). Kad ir subjektyvų etaloną, vienašališką, bet vienodą „lyginimo kurpalių”.
Įstrigo ir tai, kad labai retai paprašoma pačio Tarybos nario paaiškinti savo išlaidas. Tik vėliau, arba tais atvejais (pavyzdžiui, kaip Utenoje, kiek supratau), kai analizę rašo žurnalistas, galima rasti komentarą, ar Tarybos narys pats sutiko paaiškinti situaciją. Kitais atvejais į viešąją erdvę pateikiami teiginiai be jokio kitos pusės komentaro. Tačiau kartais (nesakau, kad visada) tai turi pasekmių – pavyzdžiui, viena Druskininkų Tarybos narė buvo apkaltinta, kad naudoja kurą neturėdama vairuotojo pažymėjimo, tačiau ji vėliau šį pažymėjimą atsiuntė. A.Tapinas iškart atsiprašė, bet žala jau padaryta.. Mano siūlymas – suteikti galimybę paaiškinti savo išlaidas, kai tos išlaidos pateikiamos.
Problema dėl nepagrįstų išlaidų egzistuoja. Tačiau turime stengtis matyti objektyvų vaizdą. Žmonės kartais gąsdinami, kad pasaulyje badauja žmonės, nors badaujančių mažiau, nei bet kada anksčiau! Net nepaisant to, kad žmonių jau aštuoni milijardai, ir neignoruojant to, kad badas vis dar egzistuoja ir tai rimta problema. Taip ir čia turėtume gerai pasverti – kokio iš tiesų masto, kur (kuriose savivaldybėse) ir kokiais atvejais išryškėjo ši problema.
Kokį atlyginimą turėtų gauti Tarybos nariai?
Klausimas už milijoną 🙂
Tiesą sakant, manau, kad Vilniaus apmokėjimo tvarka yra adekvačiausia palyginus su kitomis savivaldybėmis. Visų pirma, Vilniuje buvo mokamas realus atlyginimas – Tarybos nariai galėdavo skirti, berods, iki 60 val. per mėnesį pasiruošimui posėdžiams, susitikimams, dar prisidėdavo ~15-20 val už dalyvavimą Tarybos posėdžiuose, o tai išvirsdavo į 300-350 eurų per mėnesį (po mokesčių). Dabar ši suma turbūt jau būtų didesnė (gal 400?), nes ji apskaičiuojama pagal vidutinį valandinį šalies darbo užmokestį. Pabrėžiu, kol kas nekalbu apie kanceliarinių (veiklos) išlaidų kompensavimą.
Kas turėtų būti pakoreguota skaičiuojant atlygį – turėtų būti vertinamas ne visos šalies valandinis darbo užmokesčio vidurkis, bet konkrečios savivaldybės valandinis vidurkis. Taip Tarybos nariai jaustų pulsą, kaip sekasi jų savivaldybei, būtų motyvuoti stengtis, kad jų savivaldybėje didėtų darbo užmokestis, Tarybos narių užmokestis atspindėtų ir pragyvenimo kaštų skirtumus tarp savivaldybių.
Nors yra ir niuansų! Pavyzdžiui, kaip minėjau, už valandas komitete, Tarybos posėdyje irgi mokamas vidutinis valandinis šalies darbo užmokestis. Tarybos posėdžio metu turi atsiprašyti iš savo tiesioginio darbo ir jis ten būtų neapmokamas (na, nebent kažkaip gerai sutari su darbdaviu). O ką daryti, jei tiesioginiame darbe už valandą gauni daugiau, nei vidutinis šalies darbo užmokestis? Gaunasi, kad prarandi daugiau nei kompensuoja, tad turi susimokėti už dalyvavimą Tarybos posėdyje… Mano sprendimas būdavo pasiimti tėvadienį (nes tokie priklausė) arba, jei tėvadieniai būdavo išnaudoti, atostogas. Taip bent jau nepatirdavau finansinių nuostolių, nors ir savo šeimos ar laisvadienių sąskaita. Tačiau man dar blogiau skamba, kad kai kurių savivaldybių Tarybų nariai gauna tik ~30-50 eurų darbo užmokestį – kaip suprantu, jiems nekompensuojama už pasiruošimą posėdžiams, o tik už pačius posėdžius.
Antra, kanceliarinėms (veiklos) išlaidoms suma Vilniuje – 300 eurų riba – labai aiški ir sunkiai leidžianti piktnaudžiauti. Visos išlaidos turėdavo būti pagrįstos sąskaitomis-faktūromis. Nesu tikras, ar reikia vertinti kiekvieno automobilio remonto pagrįstumą ir kažkaip normuoti nuvažiuojamus kilometrus – taisyklės galėtų būti panašios, kaip verslui (t.y., atvejai kada leidžiama/neleidžiama įtraukti išlaidas į apskaitą), o ir versle kelionės lapai nėra privalomi, arba gali būti tik labai abstraktūs (detalesnį palyginimą su verslu rasite čia). Tinkamos kompensuoti išlaidos galėtų būti kur kas platesnio pobūdžio, nors savivaldybės Tarybos Etikos komisija visąlaik turėtų galimybę pripažinti patirtas išlaidas netinkamas kompensuoti (pagal poreikį komisijos būtų galima atsiklausti iš anksto). Juk dažnai reikia ne papildomo kilometro, o tiesiog išsinuomoti patalpą susitikimui su bendruomene, ar tam susitikime turėti kaip žmones pavaišinti kava. Dabartiniai tinkamų išlaidų reglamentai paradoksalūs – pavyzdžiui, buvo leidžiama pirkti popierių, bet neleidžiama kompensuoti spausdinimo išlaidų.
Pamenu, gal 2016 m. buvo bandymas padidinti kanceliarinių išlaidų ribą Vilniuje, motyvuojant, kad minimali alga pakilo (tada) nuo 300 iki 350 eurų. Niekaip nesupratau, ką bendro turi minimali alga su kanceliarinėmis išlaidomis.. Todėl galvoju, kad būtų ydinga veiklos išlaidų ribą sieti su minimalia alga ar vidutine alga. Logiškiau būtų atsižvelgti į infliaciją.
Apibendrinant – Vilniuje už Tarybos nario veiklą gaudavau 350 eurų per mėnesį, papildomai galėdavau kompensuoti iki 300 eurų veiklos išlaidų per mėnesį. Manau, tai adekvatu, net ir įvertinus mano išvardintas Tarybos nario pareigas – vis tik nebūtina Tarybos nariui nuo A iki Z prižiūrėti visą savivaldybės veiklą ir tam paskirti visą savo laiką. Reikia atsirinkti prioritetus. Labai gerai, kad Tarybos nariai gali ir toliau dirbti savo profesinėje veikloje.
Įdomu, ką nuspręs Seimas dėl Tarybos narių atlyginimo?
Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškį, jei norite pirmieji su juo susipažinti 🙂 Tą galite padaryti puslapio dešinėje arba spausdami šią nuorodą.
