Neseniai savivaldybė sudarė istorinį susitarimą su vyriausybę dėl 56 mln. eurų, kurių neskyrė Vilniui per 2009-2016 metus dėl iškreiptos savivaldybių biudžetų skaičiavimo metodikos. Tai susitarimas, ženkliai išplečiantis savivaldos reikšmę Lietuvoje, nes teismas pripažino, kad ir su savivalda vyriausybei reikia skaitytis, o biudžeto skaičiavimo metodika turi būti sąžininga.
Dėl Konstitucinio teismo sprendimo buvo įvesta skaidresnė tvarka, kaip sudaromas Vilniaus miesto biudžetas. Tačiau jokiu būdu negalime teigti, kad vis tik 2016 metų vyriausybės naudojama metodika jau yra adekvati ir teisinga. Ypač nepateisinama tai, kokiu principu Vilnius turi finansuoti transporto lengvatas, įtvirtintas įstatymais, ir kurių savivaldybė neturi teisės niekaip keisti.
Turime suprasti, kad miestas, kuris sukuria reikšmingą dalį šalies BVP, o iš surenkamų gyventojų pajamų mokesčio dotuoja kitų Lietuvos savivaldybių išlaikymą, pats negauna pakankamai lėšų savo gyvybinėms funkcijoms išlaikyti. Augantis Vilnius yra vienintelis Lietuvos centras, išlaikantis nuolatinį gyvybingumą. Atimti iš jo lėšas – tolygu atimti galimybę augti visai Lietuvai.
Ką kompensuoja savivaldybių struktūrinių skirtumų išlyginimas?
Nuo 2016 m. Vilnius gauna 21 mln. eurų ‘struktūriniams skirtumams išlyginti’. Ši suma gaunama vertinant (1) gatvių ilgį, (2) mokinių skaičių, (3) teritorijos plotą, (4) pensininkų skaičių (5) užstatytą teritoriją , (6) darželinukų skaičių, (7) švietimo įstaigų plotą ir dar kelis parametrus, aktualius kurortams. Išlyginime yra logikos – jei savivaldybės plotas labai didelis, jai sąlyginai reikia daugiau lėšų aptarnauti teritoriją. Jei daug darželinukų – gal reikia statyti naujus darželius. Jei daug gatvių – reikia daugiau išlaidų joms prižiūrėti, valyti ir t.t.
Tačiau, jei skaičiuotume vienam gyventojui, tai ši kompensacija Vilniui siekia tik 38 Eur vienam gyventojui – bene mažiausiai tarp visų savivaldybių (panašiai mažai gauna ir kiti miestai – Panevėžys, Klaipėda, Kaunas, kt.). Toks rezultatas yra gana sunkiai suvokiamas, nes vis tik Vilnius yra ta teritorija, kuri pritraukia daugiausia vaikų, kurioje chroniškai trūksta darželių, kur gatvių valymas, priežiūra, eismo intensyvumas yra didžiausias šalyje. Visi šie struktūriniai skirtumai lyg sakytų, kad Vilniui tikrai reikia daugiau lėšų (skaičiuojant vienam gyventojui) šiems struktūriniams skirtumams išlyginti nei bet kuriai kitai savivaldybei.
Šaltinis – Finansų ministerijos dokumentas ir savi skaičiavimai
Svarbiausia, kalbant apie struktūrinių skirtumų išlyginimą, nei vienas iš naudojamų kriterijų nevertina, kiek keleivių savivaldybėje važiuoja vietiniais maršrutais. Vilniui, tuo tarpu, tenka net 50% visų Lietuvos vietinio ir priemiestinio transporto keleivių autobusais. Tuo pačiu metu yra daug savivaldybių, kuriose apskritai nėra vietinių autobusų – miesteliai per maži ir tokio poreikio apskritai nėra. Jei reikia kur važiuoti autobusu, važiuoji tarpmiestiniu reisu, kuriam jau lengvatos kompensuojamos iš valstybės biudžeto.
Vietinio susisiekimo poreikis yra akivaizdus Vilniaus struktūrinis skirtumas nuo daugelio kitų savivaldybių, kurio niekaip neįvertina Finansų ministerijos naudojama savivaldybių biudžeto skaičiavimo metodika.
Vietinio ir priemiestinio transporto keleiviai pagal savivaldybes, 2015 m.
| Savivaldybė | Pervežta vietinių ir priemiestinio transporto keleivių, tūkst. | % pervežtų vietinio ir priemiestinio transporto keleivių |
|---|---|---|
| Vilniaus m. sav. | 143,315 | 50% |
| Kauno m. sav. | 55,604 | 19% |
| Klaipėdos m. sav. | 35,542 | 12% |
| Šiaulių m. sav. | 13,862 | 5% |
| Panevėžio m. sav. | 9,230 | 3% |
| Visos kitos savivaldybės kartu | 28,589 | 11% |
Panaikinta kompensacija už transporto lengvatas
Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas įpareigoja savivaldybes taikyti lengvatas keleiviams vietiniuose maršrutuose. Tuo pačiu Savivaldybių biudžetų pajamų įstatyme, yra aiškus punktas (5 straipsnis, 2 punktas, 3 papunktis) – Vyriausybė skiria lėšas Seimo ar Vyriausybės programoms įgyvendinti. Tačiau biudžeto sudarymo metu kompensacijos už transporto lengvatas nėra skiriamos.
Kasmet Vilniaus savivaldybei prireikia apie 22 mln. eurų transporto lengvatoms. Reikia atkreipti dėmesį, kad panaikinusi tiesiogines subsidijas transporto lengvatoms kompensuoti 2007 metais, vyriausybė savivaldybėms skyrė papildomų lėšų iš gyventojų pajamų mokesčio. Jo būtų pakakę, tačiau Vilniuje (dėl biudžeto metodikos) liko tik 46% nuo jam skirtų papildomų gyventojų pajamų mokesčio lėšų. Todėl tiesioginių subsidijų panaikinimas, kurios anksčiau pilnai kompensavo Vilniaus poreikį, lėmė, kad Vilniuje liko tik apie 40-46% transporto lengvatoms kompensuoti reikalingų lėšų.
Įvairiais vertinimais, dalis lengvatų poreikio susidaro dėl pačios savivaldybės prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau šie prisiimti įsipareigojimai daugiausia susiję su lengvatų taikymų pensininkams iki 70 metų, o tai sudaro ganėtinai nedidelią lengvatų dalį (kaip matosi grafike).
Kodėl Vilniui gyvybiškai reikia gauti lėšų transporto lengvatų kompensavimui?
Vilnius yra Lietuvos ekonominis centras, pritraukiantis didžiausias užsienio investicijas bei suteikiantis gerai apmokamas darbo vietas daugeliui Lietuvoje – vienintelis dar augantis miestas! Tačiau, miesto ekonomikai augant, jau šiandien miestas stringa spūstyse, sunkiai suvokiamose kituose Lietuvos miestuose. Vilniaus viešojo transporto sistema neatitinka jokių moderniam miestui taikomų reikalavimų – per lėta, per sena, pernelyg teršianti miestą.
Miesto viešąjį susisiekimą turime modernizuoti iš esmės – įvedant naujas transporto rūšis (tramvajus/’bus rapid transit’/metro – tą jau turi nuspręsti specialistai). Tačiau Vilniui reikia milžiniškų lėšų tiesiog kompensuoti keleivių gaunamas lengvatas (numatytas ĮSTATYMAIS). Tai priverčia miestą ‘pravalgyti’ lėšas, kurios galėtų būti nukreiptos transporto modernizavimui. Taigi, tie 22 mln. eurų, kurie reikalingi įstatymais numatytoms lengvatoms kompensuoti, ir kurių miestas negauna, galėtų būti tos lėšos, kurios leistų sukaupti lėšas esminėms investicijoms.
