Labai šviežia knyga, kurios, tiesą sakant, laukiau. Knyga parašyta paprastai, sklandžiai, greitai skaitoma. Ir, matyt, tuo nereikia stebėtis, kai „padėkų“ dalyje pamatai, kiek žmonių prisidėjo prie knygos kūrimo. Nors pateikiama daug įdomių idėjų, pradžia truputį erzina – startuojama su pasiteisinimais, kodėl Gates’as kažkada investavo į naftos bendroves, bet dabar nebeinvestuoja. Knygoje apstu ir kitokių disclaimer’ių – kokiomis akcijomis ir investicijomis disponuojama, su kokiais lyderiais kada pakalbėta.
Nepaisant nemalonaus pasiteisinimų poskonio, tenka paploti, kaip išmanantys savo amatą žmonės (na, mes turbūt visi sutariame, kad Bill’as ne pats knygą rašė, o patikėjo tą profesionalams) sugeba įkalti į galvą keletą pagrindinių idėjų. Perskaičius knygą man jau net sapnuojasi du skaičiai – 51 mlrd. tonų, skaičiuojant CO2 ekvivalentais ir 37 mlrd. tonų pačio CO2, kurio turime atsisakyti norėdami, kad žmonių veikla nekeltų grėsmės klimatui. Tik keli skaičiai, bet tiek kartų ir tiek įvairiais požiūrio taškais pakartoti, kad neišvengiamai tampa pažįstami iki kaulų smegenų :).
Vargu, ar knygoje galima rasti stulbinančių idėjų (o gal ir naivu to tikėtis), bet norint susidėlioti paukščio skrydžio vaizdą, mąstymo kategorijas, kurios reikalingos kalbant apie klimato kaitą, tai – labai naudinga knyga. Ji problemą skaido į penkias dalis: (1) kaip gaminsime – ypač kalbant apie plieną, cementą ir plastiką; (2) kaip išgausime elektros energiją (spoiler alert: atsakymas yra vėjas, saulė ir branduolinė energija); (3) kaip judėsime; (4) kaip auginsime maistą; (5) kaip šildysime pastatus. Visose dalyse yra keli pagrindiniai faktai apie sprendimo būdus bei mąstymo įrankiai, kokie sprendiniai gali iš esmės pakeisti padėtį.
Pagrindinė knygos vertė – aiškus kelrodis, padedantis susigaudyti, kas iš tiesų yra svarbu kovoje su klimato kaita. Kai spauda ir socialiniai tinklai užversti „žaliosiomis idėjomis”, labai sunku atsirinkti, kas iš tiesų gali turėti reikšmingos įtakos, o kas yra tik žaidimas ir (savi)apgaulė, palyginus su laukiančiais iššūkiais. Taip pat, perskaitęs knygą, supranti, kad tam tikros sritys, pavyzdžiui, cemento gamyba – praktiškai neturi sprendimo, apart to, kad reikėtų procese gaunamą CO2 bandyti surinkti iš atmosferos ir kažkur palaidoti. Good luck with that 🙂
Knygoje nemažai dėmesio paskiriama „Green Premium” skaičiavimams, parodantiems, kiek papildomai kainuotų konkreti žalioji technologija, taip įsivertinant jos patrauklumą. Kai pati diskusija apie iššūkius ir problemas yra tik labai globalaus pobūdžio, pateikiami žaliųjų technologijų kaštai prideda analitinio svorio visai knygai. Yra tik du bet: (1) „New York Times” apžvalga kritikuoja, kad knygoje apskritai nekompetentingai įvertintos realios saulės ir vėjo energijos kainų mažėjimo tendencijos; (2) knygoje gausiai cituojami pačio Gates’o kompanijos „Break through energy” darbai arba pristatomos jų vystomos technologijos, tad galiausiai supranti, kad knyga artėja prie tos ribos, kai nebeaišku – ar viskas tėra pačios asmenybės ir prekės ženklų kūrimas bei jų reklama, ar vis tik nuoširdus susirūpinimas ir įsigilinimas į problemas?
Dar daugiau, jei įprastai knygos išnašose esu įpratęs rasti naujų idėjų, ką skaityti toliau, tai Bill’as (apart nuorodų į savo investicijas, „Break through energy”, keletos mokslinių studijų ir bendro pobūdžio tinklalapių), pamini tik Vaclav Smil knygas apie energetiką, David MacKay „Sustainable Energy – Without the Hot Air”, Hans Rosling „Factfulness“ ir John D. Cox „Weather for dummies“.
Nepaisant visos išsakytos kritikos, apibendrinant, vis tiek rekomenduočiau paskaityti kiekvienam, pasiruošusiam kovoti su klimato kaita 🙂
