Tikrieji tradicinės šeimos „baubai“: kontracepcija, išsilavinimas, lygios teisės

Tradicinė šeima Lietuvoje iš tiesų smarkiai keičiasi. Visgi ironiška, kad Lietuvoje apie tai susiprasta kalbėti tik dabar, kai Seime pagaliau svarstomas partnerystės įstatymas – vienas iš tikslingų sprendimų, atliepiančių šiuolaikinius pokyčius šeimos institucijoje. Dar blogiau, kalbama ne apie pokyčių priežastis, bet ieškoma atpirkimo ožių – šiandien jais nepagrįstai tampa homoseksualūs asmenys.

Pokyčių priežastys gerai žinomos, tik retai įvardijamos pirmiausia. Pirmasis ,,baubas“ tradicinei šeimai yra kontracepcija. Po nepriklausomybės atgavimo, matyt, sutapus ir kontracepcijos priemonių prieinamumui, vaikų gimimą darosi vis lengviau suplanuoti ir taip nepapulti į „spąstus“, kai tarpusavio pagarbos ir meilės nėra, tačiau šeimą klijuoja vaikai. Pavyzdžiui, šeimų jauname amžiuje sudaroma vis mažiau – Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais ištekėjo 29 nepilnametės merginos, prieš dešimtmetį šis skaičius siekė 115.

Antrasis „baubas“ tradicinei šeimai – moterų išsilavinimas. Jau sovietmečiu moterų diskriminacija aukštajame moksle pradėjo mažėti, o pastaruosius 20 metų moterų, rankose laikančių aukštojo ar aukštesniojo išsilavinimo diplomą, skaičius stabiliai auga. Šiandien moterys vis daugiau metų praleidžia besimokydamos, o baigusios mokslus siekia karjeros. Natūralus tokio pokyčio padarinys – ištekama vis vyresniame amžiuje. Per pastaruosius du dešimtmečius vidutinis moters amžius santuokos metu padidėjo nuo 24 iki 28 metų.

Geresnis išsilavinimas, didesnis pasitikėjimas savimi, finansinė nepriklausomybė skatina moterų savarankiškumą. Valio! Net vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, nors, deja, vis dar egzistuoja, turime pripažinti – mažėja. Per pastarąjį dešimtmetį jis susitraukė nuo 23% iki 12%. Taigi, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, viena svari paskata likti santuokoje – finansinė priklausomybė – nebėra tokia aktuali kaip prieš 100 ar 50 metų.

Šie trys „nokautai“  tradicinei šeimai – kontracepcija, išsilavinusios moterys ir tuo pačiu didesnė jų finansinė nepriklausomybė – verčia permąstyti ir keisti daug nusistovėjusių gyvenimo taisyklių. Kadangi santuoka nebėra tokia stabili kaip anksčiau, dažnai renkamasi gyventi kartu, bet ne santuokoje. Tiesą sakant, labai reikšminga dalis porų vaikų susilaukia nesusituokę – maždaug 27% (apie 7,300 iš 27,000) vaikų Lietuvoje gimsta tėvams nesusituokus.

Vaikai ir šeimos, gyvenančios kartu, bet nesudariusios santuokos, net ir atsižvelgiant į pagerėjusią moterų finansinę nepriklausomybę, yra ypač pažeidžiami. Nutraukti bendro gyvenimo saitus nesusituokus daug paprasčiau, bet ir tam tikra prasme rizikingiau. Gyvenant ne santuokoje ir nusprendus pasukti skirtingais keliais, nėra jokios garantijos, kad bendras turtas bus padalintas sąžiningai, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, vienas šeimos narys uždirbo pinigus, o kitas tuo metu prižiūrėjo vaikus. O juk vaikų priežiūra ir auginimas – ne menkesnis darbas nei bet koks kitas, tik atlyginimas už jį materialiai neapskaitomas.

Partnerystės įstatymas – galimybė bent iš dalies sureguliuoti šį gyvenimą ir apsaugoti dėl vienos ar kitos priežasties jį pasirinkusiuosius. Tai galimybė suteikti alternatyvą tiems, kurie mano, kad santuoka ne jiems arba dėl šalyje galiojančios teisinės bazės santuokos rinktis negali, bet nori prisiimti tam tikrus įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu.

Taip, šiandien pateiktas įstatymas – dėl kažkokių keistų nesutarimų tarp Seimo narių – nėra tobulas. Jame galėtų būti užtikrintos dar principingesnės teisės partnerystėje gimusiems vaikams. Tačiau net ir dabartinėje stadijoje, jis yra žingsnis pirmyn, Lietuvoje padėsiantis tvirtesnius gyvenimo pamatus ne vienai kartu gyvenančiai porai ir jų auginamiems vaikams.

Pabaigai, jei besimušantiems į krūtinę, „tradicinės“ šeimos gynėjams iš tiesų taip nuoširdžiai rūpėtų ją išsaugoti, jie visų pirmą turėtų kovoti prieš kontracepciją, moterų išsilavinimą ir lygias teises. Tačiau visi puikiai suprantame tokios kovos absurdiškumą. Supranta ir pasiryžę marširuoti gegužės parade, tfu, atsiprašau, „Didžiajame šeimos gynimo marše“. Supranta, kad su tikrosiomis šeimos institucijos pokyčių priežastimis nepakovosi, tad tenka ieškoti naujų „baubų“. Liūdna, kad jais šiandien tapo partnerystės įstatymas ir vienalytės poros.