Šiandien įregistravau mokesčio už aplinkos teršimą ir atliekų tvarkymo įstatymų pataisas, kuriomis bus skatinamas maisto atliekų rūšiavimą ir perdirbimą, o ne laidojimas sąvartynuose.
Nuo 2024 m. sausio Lietuvoje maisto ir virtuvės atliekos turės būti surenkamos atskirai urbanizuotose vietovėse, kuriose gyvena daugiau nei 2 tūkst. gyventojų. Siekiant sudaryti paskatas savivaldybėms kokybiškai rūšiuoti maisto atliekas, projektuose siūloma numatyti konkrečias maisto atliekų atskiro surinkimo ir perdirbimo užduotis. Šiuo metu jokių įpareigojimų, kokią dalį jų reikia surinkti ar perdirbti, nėra. Pagal šių užduočių įgyvendinimą, į atitinkamų savivaldybių biudžetus būtų grąžinama didžioji dalis sąvartyno mokesčio (grąžinamos sumos galėtų siekti ir kelis milijonus eurų), o tai leistų kompensuoti dalį rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų.
Įvertinus, kad Lietuvoje 2021 m. susidarė daugiau nei 727 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų, egzistuoja didžiulis potencialas iš jų atskirti maisto atliekas. Užtikrinus maisto atliekų atskirą surinkimą ir perdirbimą, ši žaliava galėtų pasitarnauti, pavyzdžiui, biometano gamybai, kuris būtinas pereinant prie alternatyvaus kuro. Taip pat, vietoje šalinimo ar panaudojimo sąvartynuose, atskirai surinktos biologiškai skaidžios atliekos galėtų virsti kompostu ir trąša dirvožemiui.
Įstatymų pataisas paskatino ir dar viena priežastis. Šalies valstybės kontrolė 2023 m. atlikusi valstybinio audito ataskaitą „Komunalinių atliekų tvarkymas“ nustatė, kad šalinimas sąvartynuose nuo 2014 m. iki 2021 m. sumažėjo daugiau nei 3,5 karto. Šie pasiekimai atrodo gerai ir kitų Europos Sąjungos šalių narių tarpe. Tačiau šie statistiniai duomenys, dėl jų apskaičiavimo metodikos galimai neatspindi tikrosios situacijos – Lietuvoje sąvartynuose šalinamo atliekų kiekio.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje nuskambėjęs tyrimas, dėl galimos korupcinės schemos, kai priėmus kyšį į Vilniaus regiono sąvartyną pristatytos atliekos būdavo priimamos galimai jų visiškai nesveriant ir neapskaitant, iliustruoja atliekų tvarkymo sektoriaus pažeidžiamumą ir nuolatinio įstatymų leidėjų dėmesio poreikį. Išgirdus apie tokios istorijas kaip Vilniaus regiono sąvartyne bei pasigilinus į tai, kas yra techninis kompostas, kuris neįtraukiamas į statistiką ir jokių aplinkosauginių mokesčių nekainuoja, nori nenori pradedi rimtai abejoti tos statistikos tikslumu ir tariamu Lietuvos proveržiu šioje srityje.
Kompostuojant biologiškai skaidžias atliekas, susidariusias po mišrių atliekų apdorojimo, gaunamas techninis kompostas, kuris gali būti naudojamas sąvartynų rekultivacijai ar atliekų sluoksnių perdengimui. Šiuo metu techninis kompostas yra laikomas perdirbtu produktu, o ne atliekomis, todėl į atliekų šalinimo sąvartynuose statistiką nėra įtraukiamas, taip pat jam nėra taikomas aplinkosauginis – sąvartyno mokestis. Siūlomas įstatymo projektas siektų šią spragą ištaisyti.
Siekiant panaikinti paskatas tam tikras komunalines atliekas naudoti išskirtinai kaip sąvartyno perdengimo sluoksnius, projekte numatyta, kad tiek produktų naudojimas sąvartynuose, tiek atliekų šalinimas turėtų būti apmokestinami vienodu aplinkosauginiu mokesčiu – 50 eurų už toną. Atsižvelgiant, kad tam tikras perdengimo sluoksnis yra technologiškai būtinas, perdengimo sluoksnį siūloma apmokestinti tik tuo atveju, jei jis viršija 10 proc. nuo metinio sąvartyne pašalinto atliekų kiekio.
Jei siūlomi pakeitimai sulauktų pritarimo Seime, būtų užtikrinama, kad didesnis atliekų kiekis būtų tvarkomas aukštesnio prioriteto priemonėmis, t. y. vietoje atliekų šalinimo sąvartynuose, skatintume jų perdirbimą, o maisto atliekų surinkimo ir perdirbimo užduotis įgyvendinančioms savivaldybėms, pagal jų rezultatus, būtų grąžinama dalis sumokėto sąvartyno mokesčio, kurį jos galėtų panaudoti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą kompensavimui ir taip tiesiogiai paskatinti gyventojus geriau rūšiuoti.
