Neturėtume stebėtis, kai Laisvės partija ir Bažnyčia atsiduria vienoje barikadų pusėje

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėta, daugeliu pamatinių klausimų liberalai ir Bažnyčia gali rasti nemažai sutarimo. Vakarų kultūroje šiandien vertiname žmogaus teises, žmonių lygybę ir įstatymo viršenybę tik dėl tūkstantmetės Bažnyčios mokymo tradicijos. Visos iki šiol siūlytos ar siūlomos vertybinės alternatyvos (tarkim, nacionalizmas, socializmas ar artimos autoritarinės formos) yra sunkiai suderinamos su krikščionybės įdiegtais modernios Vakarų valstybės valdymo pamatais.

Pirma, liberalizmas pasilypėja ant krikščionybės pečių skelbdamas pamatinę žmonių lygybės idėją. Tiesa, lygybės šaltiniai ir realizacija skiriasi. Krikščioniškasis mokymas skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą. Visi, nepriklausomai nuo mūsų gebėjimų, išminties ar skaitmenų kiekio sąskaitoje, esame vienodai vertingi, vienodai orūs kaip asmenys ir vienodai lygūs Dievo akivaizdoje anapusiniame pasaulyje. Per daugelį metų, šiai idėjai įsisenėjus visuomenės pamatuose, modernios valstybės rankomis ji iš Bažnyčios mokymo perkelta į Konstituciją ir tiesiogine šio žodžio prasme padaryta labiau žemiška. Jei Bažnyčioje žmonių lygybės, orumo, vienodos vertės idėja grindžiama žmonių lygybe prieš Dievą, tai liberalams lygybės šaltinis yra pačios visuomenės susitarimas. Šiandien liberaliose demokratijose galime kalbėti apie žmonių lygybę gyvųjų pasaulyje tik todėl, kad turime tūkstantmetę krikščioniškąją idėją apie žmonių lygybę anapusiniame pasaulyje.

Antras pamatinis bendrumas – suvereno viršenybės principas. Tiems, kam pažįstamas Karlas Šmitas, pažįstama ir idėja, kad svarbiausios šiuolaikinės valstybės sąvokos yra teologinės sąvokos. Krikščionybė skelbia lygybę Dievo akivaizdoje, o moderni valstybė, grįsta liberaliąja demokratija, – lygybę prieš suvereną. Ar tai būtų įstatymas, ar Konstitucija, kaip tautos valios išraiška.

Žvelgiant istoriškai, atrandame daug kultūrų, kuriose suvokimo, kad net karaliai turi vadovautis įstatymais, nėra. Kinijoje apskritai imperatorius pats atlikdavo įstatymo vaidmenį – jis neturėdavo jų laikytis, nes galėjo juos sugalvoti ir pakeisti bet kurią akimirką. Tačiau ne kas kitas, o būtent Katalikų Bažnyčia sugebėjo Vakarų Europoje įdiegti nuostatas, kad karaliai yra tik Dievo tarnai šioje žemėje ir net jie turi vadovautis Dievo įstatymais. Tai buvo įmanoma, nes Bažnyčios galva – popiežius – administravo savo ruožtu nepriklausomą Bažnyčios hierarchiją ir sugebėjo atlaikyti įvairių monarchų bandymus uzurpuoti ir savo pavaldumui pajungti ir visą religijos valdymą. Rytų Europoje (daugiausiai Rusijoje), musulmoniškuose kraštuose, paprastai religinių bendruomenių – institucijų vadovai būdavo skiriami ir de facto pavaldūs vietiniam valdovui, o tai užkirto bet kokį kelią įvesti valdovo atskaitomybę prieš įstatymą. Įstatymų viršenybė Vakarų tradicijoje yra neatskiriama politinio gyvenimo dalis. Šiandien ją nuosekliai gina liberalai, bet įtvirtinti ir sukurti įstatymo viršenybės precedentą buvo įmanoma tik stiprios ir nepriklausomos Katalikų Bažnyčios dėka.

Todėl prieš pat Kūčias Seime, kai kurių parlamentarų akimis įvykęs stebuklas, kai Laisvės partijos siūlymai ir vyskupų pozicija dėl užsieniečių teisinės padėties sutapo, nėra joks ypatingas atvejis. Tai tais pačiais pamatiniais principais besivadovaujančios pozicijos. Taip, sutinku, kad tikrai neįprasta matyti Bažnyčią ir Laisvės partiją vienoje barikadų pusėje, bet jei sekundei atsitrauktume nuo pastarųjų metų ginčų ir įvertintume, kokiais vertybiniais principais remiasi liberali demokratija, pamatytume, kad žmonių lygybės, orumo, suvereno (įstatymų) viršenybės principai yra bendri tiek liberalams, tiek vyskupams.

Ir šių principų panašumas labai sustiprėja tokiais kertiniais žmonių lygybės klausimais, kaip, pavyzdžiui, Seime vykusi diskusija dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymui, kuriuo numatyta tęsti Lietuvoje esančių migrantų faktinį sulaikymą BE teismo sprendimo, kategoriškai nepritarė tiek Laisvės partija, tiek Vyskupų konferencija. „Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai ne tik nepasitarnauja pabėgėlių gyvenimo sąlygų pagerinimui, bet ir dar labiau apsunkina jų padėtį“ – rašyta atvirame Vyskupų konferencijos laiške.

Pabaigai, nėra alternatyvos įstatymų viršenybės ir žmonių lygybės principams, kuri nepasibaigtų tironija ar anarchija ir kruvinu chaosu. Visos alternatyvos paneigti šiuos du dalykus susiveda į grįžimą prie pirmykščių žmonių socialinės santvarkos principų – kraujo giminystės, nepotizmo, fizinių pajėgumų ir kt., kuriais rėmėsi tradicinės bendruomenės iki įstatymo viršenybės ir žmonių lygybės idėjos atsiradimo. Šiandien stiprios institucijos gali ir turi nuolat kovoti prieš bandymus grąžinti giminystės ryšių, o ne teisės, dominavimą valstybės valdyme. Ši kova vyksta net ir demokratinėse visuomenėse – galima pasidairyti po netolimas Europos valstybes arba net atskirus Lietuvos regionus, kur, formaliai liberaliose demokratijose, dominuoja oligarchijos, o svarbius postus užima artimai susiję asmenys. Ši kova kasdien vyksta ir Seime, šį kartą sprendžiant pabėgėlių klausimus. Tad visai nestebina, kad gindamos žmonių lygybės principą ir krikščionybe paremtus mūsų valstybės pamatus, Bažnyčia ir Laisvės partija atsidūrė vienoje barikadų pusėje.

1 komentaras apie “Neturėtume stebėtis, kai Laisvės partija ir Bažnyčia atsiduria vienoje barikadų pusėje

  1. Trumpa ištrauka iš knygos „Liberalizmas yra nuodėmė“
    „Gerasis Dieve! Argi dėl to mes, katalikai, esame vadinami Kristaus kariais? Ar dėl to esame vaizduojami kaip bažnyčios armija? Ar dėl to savo Viešpatį Jėzų Kristų vadiname karvedžiu? Ar tokiam kovos gyvenimui pasiryžome, kai per krikštą ir sutvirtinimą tapome šios šlovingos armijos riteriais? Ar mūsų kova nėra tik spektaklis, kada kovojama su nupieštais ir netikrais priešais, kada šaudoma tuščiais šoviniais ir kertama bukais kalavijais, kurie tik blyksi ir sukelia nereikalingą triukšmą, bet nepadaro priešininkui jokios rimtos žalos?
    Žinoma, ne. Jei katalikybė yra tiesa, Dievo apreikšta tiesa, vadinasi, tikri yra ir jos priešai, tikri yra jos kruvini mūšiai, tikri, o ne teatro fantazija, turi būti ir jos puolimas bei gynyba. Tokios kovos vyksta iš tikrųjų, taigi tikri turi būti ir ginklai, kuriuos naudojame, tikri turi būti ir smūgiai ir dūriai, kuriuos suduodame, tikros turi būti žaizdos, kurias padarome ar gauname.“
    Feliksas Sarda y Salviny

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.