Mokytis suprasti miestus ir pastatus juose. Kam mums reikia architektūrinės edukacijos?

„Mes formuojame savo pastatus, o vėliau šie pastatai formuoja mus“ 1943 m. ištarė Vinstonas Čerčilis. Ir jis neklydo: nauji mokslo tyrimai rodo, jog architektūrinė aplinka tiesiogiai ir kasdien veikia mūsų emocijas ir sveikatą. Architektūra gali būti visuomenės pažangumo išraiška, pavyzdžiui, kai vertiname, kaip statiniai yra pritaikyti žmonėms su judėjimo ar kitomis negaliomis. Pastatai ir mūsų elgesys juose taip pat keičia klimatą. Paviršutiniškai tai supranta kiekvienas, tačiau dėl žinių trūkumo diskutuoti apie architektūrą gali nedaugelis. Tai turi keistis. Nepasiruošusiems ilgam skaitiniui išduosiu – ne, aš nesiūlau universitetams ugdyti daugiau architektų. Turiu originalesnių idėjų. 

Architektūrinė edukacija – kelias į didesnį sąmoningumą

Pažvelgus į ateities pasaulio urbanizacijos augimo prognozes, akivaizdu, kad augant žmonių skaičiui miestuose, supratimas apie architektūrą, jos santykį su gamta ir žmogumi tampa ypač aktualus. Žinios yra garantas, kad miestų gyventojai bus sąmoningi ne tik savo, bet ir supančios aplinkos (plačiąją šio žodžio prasme) atžvilgiu. Labiausiai švietimo apie miestų elementus ir darnią plėtrą reikia jauniems žmonėms, kurie yra ne tik ateities miestų gyventojai, bet ir kūrėjai. Supratę, kaip mūsų gyvenamoji aplinka veikia gamtą, jie bus geriau pasiruošę kovai su klimato kaita ir žalesnių kasdieninių įpročių ugdymui – nuo elektros taupymo, iki vėdinimo įpročių, ir t.t.

Pastebėjote, kad Lietuvoje tvyro visuotinė postmodernaus meno baimė? Su ja ateina ir skepsis mokyti apie šiuolaikinį meną, šiuolaikinę architektūrą patyriminiu būdu, ugdymo programos sustoja maždaug su klasicizmu. Taip tik maža, ypač suinteresuotų moksleivių grupė mokyklą palieka gavę įgūdžių kritiškai vertinti ar grožėtis architektūra, suprasti, kodėl miestas suprojektuotas vienaip, o ne kitaip, būti reikliems, kai susiduria su netvariais sprendimais.

Kita vertus, sąmoningumo miestuose vis daugėja ir aktyvius balsus girdime vis garsiau, kai prasideda diskusijos apie „trinkelizaciją“, medžių vaidmenį mieste, žaliųjų zonų prieinamumą, šaligatvius, ir panašiai. Tai geras ženklas, tačiau praplėtus visuomenės akiratį galimos ir kur kas platesnės diskusijos. Ugdymas, kurį turiu omenyje, daugiau kalba ne apie architektūrą, bet apie problemų sprendimą ir dizaino mąstyseną, vaizduotės ir kūrybiškumo lavinimą. Tai – tiek inžineriniai, matematiniai, technologiniai, meniniai, estetiniai sprendimai, tiek socialiniai, moraliniai, kultūriniai pokyčiai. Architektūrinis švietimas ugdo supratimą, kad erdvė neatsiranda iš niekur ir kiekvienas už ją yra atsakingas, priartina žmogų prie jo aplinkos ir kitų žmonių, ugdo bendruomeniškumą. Taip pat, ugdo reiklumą ir skatina jausti atsakomybę už savo miesto plėtrą, projektuojamus pastatus, erdves, skirtas bendruomenei, draugišką neįgaliesiems infrastruktūrą.

Iš Suomijos ir vėl yra ko pasimokyti

Fizinės aplinkos pažinimo ir kūrybiškumo ugdymas vertinamas daugelyje šalių, tačiau ypač sėkmingas pavyzdys yra netolima Suomija. Suomija – viena iš lyderių ir įkvepiančių pavyzdžių aplinkosaugos, dizaino ir architektūros srityse. Ir ši lyderystė neatsirado iš niekur. Čia neformaliu architektūriniu jaunimo švietimu plačiai ir sėkmingai rūpinamasi jau 25 metus, o kūrybiškumo lavinimas per architektūrą yra integruota mokyklų bendrųjų programų dalis.

Neverta diskutuoti, ar reikia sekti Suomijos, kurios vidurinio ugdymo programa pripažįstama kaip viena geriausių pasaulyje jau ne pirmus metus, pavyzdžiu. Toks švietimas – būtina sąlyga sąmoningai aplinkos atžvilgiu, jautrios estetikai ir kultūrai, bendruomeniškai ir kūrybingai ateities kartai ugdyti.

Nuo ko pradėsime?

Prieš siūlydamas veiksmų planą noriu akcentuoti, kad architektūrinė edukacija ir jos platesnis įtraukimas į mokinių ugdymą nėra architekto, kaip specialybės ar profesijos, ruošimas. Tai sąmoningesnės visuomenės, kuriančios darnią, socialią, bendravimui pritaikytą erdvę, galvojančios apie visų (ne tik žmonių) poreikius bei santykį su aplinka, puoselėjimas.

Taigi kaip Lietuvoje pasirūpinti, kad architektūros, plačiąja prasme, žinios ir gebėjimai pasiektų mokinius? Neužtenka vien formaliai į menų programas įtraukti architektūrinių žinių elementus. Tad vienas iš siūlymų – galvoti, kaip realizuoti architektūrinės edukacijos  principus per mokytojų kvalifikacijos ugdymą ir kėlimą –  be tinkamos mokytojų kompetencijos ir žinių bagažo nepadės net geriausi vadovėliai.

Antra, kurti visapusiškai integruojančias programas ir mokomąją medžiagą. Architektūra yra parankiausia sritis ,,trinti“ ribas tarp disciplinų, tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo. Pavyzdžiui, jau dabar Kauno technologijos universiteto specialistai vienai Kauno mokyklų parengė programą, integruojančią architektūrą ne tik į dailės, technologijų ar istorijos pamokas, bet ir į matematikos, anglų kalbos bei informatikos dalykus 5 – 8 klasių mokiniams.

Galiausiai, daug potencialo įgyvendinti architektūrinę edukaciją suteikia projektinis darbas, kurį mokiniai atlieka 10 – 12 klasėje. Toks ugdymas galėtų būti ir patyriminis –  įgyvendinamas derinant su kultūriniu pasu, kuriant jungtines programas, įtraukiant architektų bendruomenę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.