Reaguodamas į liepos 30 d. Lietuvos banko paskelbtą ekonomikos apžvalgą, bei kad BVP susitraukimas mažesnis nei tikėtąsi, pasidalinsiu savo mintimis. Džiaugtis šiandien nėra kuo – ir tik atsargus, kruopštus planas ateičiai gali padėti.
Pradžiai, keli bendri pastebėjimai. Pateiktas -3.7% Lietuvos BVP kritimas yra tik pradinis įvertis, kurį vertinti reikėtų labai rezervuotai. Statistikos departamentai visame pasaulyje yra liūdnai pagarsėję tuo, kad smarkiai keičiantis ekonominėms sąlygoms (ar finansų krizės metu, ar pandemijos, ar pan.), jie negali tiksliai suskaičiuoti ekonominės veiklos aktyvumo lygio. Pirmieji įverčiai remiasi tik keliais rodikliais, o dažnai būna, kad tik po metų ar dar ilgiau, gavus daugiau duomenų, perskaičiuojamas realus ekonomikos gyvybingumo lygis – krizių atvejais dažnai gerokai žemesnis, nei pradinis įvertis.
Antra, akivaizdu, kad ekonomikos susitraukimas susitraukimas kol kas yra mažesnis nei tikėtąsi dėl nematyto dydžio Vyriausybės skatinimo paketo. Nemaža dalis to paketo yra elementaraus ‘pinigų lietaus’ priemonės, pavyzdžiui – vienkartinės dotacijos mažoms įmonėms (100mln), išmokos pensininkams (182 mln), išmokos vaikams (72 mln), papildoma darbo paieškos išmoka (265 mln). Be to, pandemijos metu sulėtėjus įprastam darbo ritmui (dirbant iš namų, dirbant mažiau dienų, išnaudojant atostogas ir pan.), žmonėms vis daugiau lieka laiko tuos pinigus leisti – todėl vadinama ‘vidinė rinka’ turi gyvybės. Prisidėjo ir tai, kad keletą mėnesių prabuvome užsidarę – tad noras ‘atsigriebti’ yra didelis.
Ar galime džiaugtis tokiu laikinu pasiekimu?
Net ir istoriškai didelis Vyriausybės skatinimo paketas iš tiesų nėra toks jau didelis, jei jį lyginsim su bendru Lietuvos BVP (kitaip tariant – jei lyginsim su tuo, kiek mes išleidžiame per metus). Per 2019 metus Lietuvos BVP sudarė 43 mlrd eurų, tad tas papildomas 1 mlrd eurų ‘pinigų lietaus’ leis kavinėse ir Palangoje išsidūkti gal vieną kitą savaitę, bet tik tiek. Tad Vyriausybės pasiskolinti ir išdalinti pinigai greitai pasibaigs – gal net greičiau nei ateis rinkimai.
Vertinu finansų ministro atvirumą, kuris dar ką tik pripažino, kad priartėjome prie Mastrichto kriterijaus – t.y. valstybės skola artėja link 60% BVP. Reikia dar įsivertinti ir tai, kad pats BVP kris, tad šį 60% rodiklį (Mastrichto kriterijų, kuris žymi saugų valstybės skolos lygį) galime nesunkiai ir peržengti net ir nedidindami pačios skolos.
Kodėl blogai didelė valstybės skola? Skolai padidėjus, net jei ji kainuoja nebrangiai, kiekvienų metų biudžete vis tiek turėsime skirti didesnę dalį palūkanų mokėjimui, tai automatiškai sudarys spaudimą mažinti išlaidas kituose sektoriuose. O kas išdrįs pasakyti mokytojams, kad jų atlyginimai nebedidės dėl dabartinio Vyriausybės skolinimosi? Liks tik vienintelė išimtis – atlyginimus kelti, bet skolintis dar daugiau, ir kitais metais mokėti dar daugiau palūkanų.. Bet finansų ministras sąžiningai tokį scenarijų ir paaiškina – skola gali pradėti augti nekontroliuojamai. Išvada tik viena – kitos Vyriausybės greičiausiai laukia sunki diržų veržimosi politika.
Kas mus galėtų gelbėti?
Priešingai nei ‘pinigų lietus’, daug stabilesnį valstybės pajamų ir gyvenimo lygio kilimą užtikrina eksporto pajamos. Gegužės mėn. duomenimis, lietuviškos kilmės eksportas krito 30% (!!). Akivaizdu, kad labai greitai eksportas neatsistatys, nes jokios pasaulio šalies ekonomika šiuo metu nėra labai tvirta.
Apart eksporto, kitas Lietuvos ekonomikos palaikymo variklis būtų statybos – nes kuriant naują turtą, kelius, pastatus, vis tik sukuriame visą grandinę užsakymų. Juk naujiems namams reikia ir baldų, ir šviestuvų, ir buitinės technikos. Statybų sektorius Lietuvoje sparčiai augo – ukrainiečiai statybininkai buvo labiau įprasti nei lietuviai pastaruoju metu. Pandemija nesustabdė jau įsibėgėjusių projektų ir tie projektai vis dar ‘maitina’ kai kuriuos užsakymus – o ir bankai, ir rangovai supranta, kad numesti pusiau pabaigtą pastatą yra daug blogesnis scenarijus, nei vis tik jį užbaigti ir kurį laiką nuomoti biurus pigiau ir taip atgauni bent dalį lėšų.
Tačiau tyla gaubia tai, kiek (NE)pradedama NAUJŲ projektų. Tai interviu patvirtina ir statybų sektoriaus atstovai. Statybų štilius dėl naujų projektų trūkumo kol kas nepasijuto, bet po dviejų-trijų-keturių mėnesių yla išlįs iš maišo. Net jei pandemija nusloptų, net jei vėl atsirastų butų, patalpų poreikis, naujus projektus galima pradėti tik praėjus ilgas projektavimo ir leidimų gavimo stadijas.., tad praeis dar nemažai laiko, kol vėl statybų sektorius pradės generuoti pajamas.
Ką daryti?
Mūsų Vyriausybė neturi plano nei kaip kovoti su pandemija ilgiau nei iki spalio 10 d., nei kaip apsaugoti mūsų pajamas ir darbo vietas po spalio rinkimų.
Viena kertinė priemonė, kuri galėtų išlaikyti mūsų ekonomiką virš vandens – tai maksimalus pasiruošimo lygis pandemijai. Gyventojai turi būti užtikrinti, kad saugu eiti į ligonines, mokyklas, kavines, gauti grožio paslaugas ir kt. – o tam reikia dezinfekcijos, apsaugos priemonių, testų. Jei griūna pasitikėjimas šiomis paslaugomis, griūna ekonomikos kortų namelis – negalime eiti darbą, nes prižiūrim vaikus, negalime leisti pinigų parduotuvėse, nes nenorime apsikrėsti.
Panašiai kaip bankus apsaugo nuo finansinės panikos apsaugo tik 100% valstybės garantija gyventojų indėliams, taip ir medicinos srityje valstybei nepakanka turėti ‘pakankamai’ apsaugos priemonių. Tačiau šiandien nepanašu, kad mes skubėtume su apsirūpinimu COVID testais, apsaugos priemonėmis.
Antra, Lietuva turi ir toliau užtikrinti vidaus rinkos gyvybingumą, kadangi nebegalime pasikliauti eksportu kaip ekonomikos varikliu. Statybų sektorius yra tas akivaizdus vidaus rinkos prioritetas, dėl kurio turime pasistengti. Juokinga, kai Vyriausybė bando ‘skatinti’ ekonomiką nubraukdama ES paramos lėšas Vilniui – bet net nepasiūlydama alternatyvaus finansavimo šaltinio, jei Vyriausybė išties nori pagyvint statybų sektoriaus. Pavyzdžiui, be nacionalinio stadiono, gegužės mėnesį buvo apkarpytos lėšos e-bilieto, dviračių takų tiesimui ir kt. Vilniaus projektams – iš viso 41 mln. eurų!