Knygą, kurią užsienyje tiesiog iššlavė nuo lentynų, tiek fiziniuose, tiek internetiniuose knygynuose, Lietuvos knygyne nusipirkau be jokių grumtynių ir dar už pusę kainos… Tai žurnalistės, Pulitzerio premijos laureatės, Elizabeth Kolbert pasakojimas apie rūšių išnykimą žemėje. Tai knyga, sugebanti prikaustyti žmonių dėmesį bei daryti realų poveikį politikai ir sprendimams – panašiai, kaip „Silent Spring“, kuri atkreipė dėmesį į pesticido DDT poveikį bitėms ir privertė šį pesticidą uždrausti.
Visame pasakojime stebina pačios autorės kelionių aprašymų gausa. Skaitant, tiesiog nesiliauji galvoti, kiek laiko užtruko šios knygos genezė. Aprašomos ir grybelio naikinamos rupūžių rūšys Panamoje, ir skaičiavimai, kokiu greičiu Amazonės medžių rūšys „kopia aukštyn šlaitais”, vengdamos didėjančios temperatūros, taip pat vieno medžio sala šalia Didžiojo Koralų rifo, Aragono pilis netoli Neapolio, Viduržemio jūroje (vieta, unikali itin CO2 prisotintu, rūgščiu jūros vandeniu, kur autorė stebėjo, kaip pasikeičia biologinė įvairovė tokiame vandenyje) ir daugybė kitų girdėtų ir negirdėtų pasaulio kampelių.
Autorė realiais pavyzdžiais papasakoja, kokie pavojai kyla rūšių įvairovei. O visą knygą vainikuoja neandertaliečio išnykimas – su kuriuo, anot autorės, homo sapiens iš pradžių maišėsi, bet galiausiai šią mums giminingą rūšį išstūmėme. Tačiau Elizabeth Kolbert svarsto ir plačiau – nuo pat žmonijos atsiradimo jos agresyvumas naikina konkuruojančias rūšis, pradedant nuo megafaunos, kurios daug išnykusių rūšių fosilijų randama visame pasaulyje – ir atskirose žemynuose jos išnykimas labai koreliuoja su tuo, kada ten pateko žmonės.
Visa knyga prasideda nuo ankstesnių masinių išnykimų. XIX a. pradžioje daugeliui juoką kelianti mintis, kad yra gyvūnų rūšių, kurios išnyko, pamažu renkantis įrodymams išsikovojo savo vieta po saule. Net penki masiniai išnykimai matomi geologiniuose sluoksniuose, ir visi greičiausiai vyko skirtingomis sąlygomis. Vienu atveju tai buvo asteroido smūgis, kitu atveju – klimato kaita. Kas stebina, kad šie išnykimai vyko santykinai (geologiniu požiūriu) greitai – per kelis šimtus tūkstančių metu. Tačiau labiausiai pribloškianti geologų hipotezė, pasiūlyta 2002 m. – kad gyvename šeštojo išnykimo, antropoceno, metu – o geologinio masto pokyčius liudija daugiau nei trečdalis transformuoto planetos sausumos ploto, užtvenktos didžiausios upės, pagaminto azoto, viršyjančio jo kiekį natūraliose sistemose, kiekis, daugiau nei pusė suvartojomo paviršiaus vandens.
Elizabeth pateikia ir mokslinius modelius bei paaiškinimus, kas vyksta. Pirma, tai intensyvėjantys pasauliniai ryšiai sparčiai platina ligas ir invazines rūšis. Šikšnosparniai, rupūžių rūšys, masiškai nyksta dėl, pavyzdžiui, iš svetur atvežtų grybelinių ligų. Biologinei įvairovei būtini ir tam tikri plotai natūralių buveinių – pavyzdžiui, Amazonės miškai kertami paliekant tam tikrus neiškirstus plotus gyvūnams, bet šie plotai yra per maži, kad ten galėtų išsilaikyti tam tikros maisto grandinės, o joms suirus rūšys sparčiai išnyksta. Rūšių skaičius ir buveinės dydis yra artimai susiję, tarpusavyje koreliuojantys dydžiai (matematiškai įvairovė yra šaknis iš ploto). Nedidelės populiacijos, išsilaikusios mažuose plotuose taip pat yra labai pažeidžiamos – jos kur kas jautresnės atsitiktiniams įvykiams ir populiacijų svyravimams.
Nepraleidžiamos ir teorijos, kodėl didžiausia įvairovė yra būtent atogražų miškuose ir tik tam tikrose geografinėse platumose. Galbūt dėl to, kad dėl šilto klimato ten „greičiau tiksi evoliucijos laikrodis”, dažnesni derliai, dažnesnės genetinės mutacijos, ir daugiau rūšių. Galbūt tiesiog dėl to, kad atogražų miškai yra senesni – jie nebuvo išnykę paskutinių ledynmečių metu.
Pilnesniam vaizdui šį aprašymą papildysiu ir Elizabeth kritikų nuomone. Michael’as Shellenberger’is savo knygoje „Apocalypse Never: Why Environmental Alarmism Hurts Us All” paskiria net visą skyrių Elizabeth knygai ir iškeltoms problemoms. Michael’o kūrinys smarkiai kritikuojamas pats (ir jam paskirsiu atskirą tekstą), bet Shellenberger’is visų pirma akcentuoja, kad ‘izoliuotų buveinių’ poveikis nėra toks kritiškas – jei jis iš tiesų būtų, tai daug salų būtų likusios negyvenamos. Jei Elizabeth Kolbert sako, kad invazinės rūšys išnaikina vietines populiacijas, tai, anot Michael’o, dėl invazinių rūšių daugelio teritorijų įvairovė yra net padidėjusi (nepaisant to, kad kai kurios rūšys ir nyksta). Michael’as sutinka, kad buveinių skaičius sparčiai mažėja ir grėsmė yra ne tame, kad rūšys nyksta, bet kad jų populiacijų dydis yra ženkliai sumažėjęs – žmonės moka apsaugoti mažas populiacijas (saugomų teritorijų kiekis yra padidėjęs iki 15% žemės paviršiaus ir net 250,000 teritorijų vienetų), tačiau žmonės nemoka/neturi būdu kaip efektyviai padidinti saugomų rūšių populiacijas. Bet blogiausia, anot Michael’o, kad tokios knygos kaip Elizabeth Kolbert beatodairiškai sustiprina gamtos saugotojų kišimasi į besivystančio pasaulio šalis, kur vietiniai į jų pastangas reaguoja kaip tik priešiškai – netgi specialiai naikindami saugomas rūšis, kurios nusiaubia derlius ar tiesiog priverčia žmones išsikelti į kitas vietas.
Kaip ten bebūtų, Elizabeth Kolbert ne tik pateikia visą spektrą įvairių vertinimų, mokslinių įžvalgų, apibendrinimų ir istorinio konteksto bei mokslinės minties evoliucijos, bet ir pasakojimą pagyvina savo kelionių detalėmis ir istorijomis. Ne veltui knyga įvertinta Pulitzerio premija – vienareikšmiškai rekomenduoju 🙂
