Per pandemijos pakilimą valdžia daro dvi klaidas. Pirma, bandoma įvesti draudimus, kurie neveikia arba reikalauja labai daug išteklių jiems prižiūrėti. Apmaudžiausia, kad draudimams neveikiant dėl to kaltinama visuomenė – nors absoliučiai didžioji jos dalis įdeda daug pastangų toms taisyklėms įgyvendinti. Antra, karantino laikytis daugiausia skatina politikai, nors didelė dalis visuomenės nesidomi politika, nedalyvauja rinkimuose ir apskritai linkę nepasitikėti politikais (ypač jei jie ne iš jų mėgstamos partijos). Karolina Meschino galėtų tai pakeisti.
Anot žiniasklaidos, lapkričio mėnesio mitinge prieš kaukių nešiojimą pasirodė keletas žmonių, o jo organizatoriai liko nežinomi. Tokie melagingų žinių skleidėjų veiksmai labiau primena Kremliaus trolių taktiką – sukelti kuo daugiau sumaišties, skleidžiant viena kitai prieštaraujančias žinutes. Tuo tarpu absoliuti dauguma žmonių gatvėse ir parduotuvėse – su kaukėmis, tad sąžiningai laikosi taisyklių. Suteikdami daug dėmesio melo skleidėjams kartais tiesiog atkreipiame į juos visuomenės dėmesį ir net paskatiname domėtis melo argumentais.
Nors ribojimų stengiamasi laikytis, bet jie, visų pirma, turi būti „realūs“. Net ir taikant pačius švelniausius greičio ribojimus keliuose, vis tiek atsiras keletas tą greitį viršijančių „kelių erelių“. Apribokime greitį iki 40 km/h greitkelyje ir suprasime, kad absoliuti dauguma vairuotojų šį greitį viršys – ne veltui senų laikų anekdotas, kai viršininkas policininkui vietoj algos duoda ženklą su apribojimu iki „40 km/h“ ir pasiūlo jį „pasistatyti, kur nori“. Lygiai taip pat daugumos karantino taisyklių laikymasis priklauso ne nuo žmonių „piktybiškumo“, bet nuo galimybės jų laikytis.
Kaip ir „kelių erelių“, taip ir piktybiškų karantino pažeidėjų – buvo ir bus. Be to, jų gerokai padaugėja, bandant taikyti su protu prasilenkiančias taisykles. Puikus tokios taisyklės pavyzdys yra buvusio sveikatos ministro siūlymas pradinukams dėvėti kaukes pamokų metu. Tai tiesiog sprogstamas derinys – maži vaikai, kurie ir įprastomis sąlygomis sunkiai nusėdi vietoje, bei mokytojai, ir be pandemijos pervargę nuo didelio krūvio ir pastangų palaikyti rimtį klasėse. Todėl reikalavimas išbūti pamokose su kaukėmis labiau kelia juoką nei atrodo kaip rimta kovos su virusu priemonė. Be to, net ir ne sveikatos priežiūros specialistui aišku, kad ir suaugusiems purvinos ir daug kartų naudojamos kaukės gali tapti ne apsisaugojimo priemone, o bakterijų ir virusų kaupimosi židiniu – o ką jau kalbėti apie vaikus.
Todėl apmaudu, kai valstybės vadovai pagrindinę viruso plitimo priežastį nurodo ne ribojimų „realumą“, bet „visuomenės neatsakingumą“ jų laikantis. Ne visuomenė atsakinga, o valstybės vadovai, sugalvoję taisykles, kurių neįmanoma laikytis. Baigiantis kadencijai ankstesnieji valstybės vadovai vos ne kiekvienoje spaudos konferencijoje bandydavo nusimesti atsakomybę, pamokslaudami apie visuomenės elgesį. Tačiau tokie moralizavimai per spaudos konferencijas naudingi tiek pat, kiek būtų naudingi, pvz., bandymai kovoti su rūkymu nuolat tą siūlant per spaudos konferencijas.
Nors nauja Vyriausybė iš esmės pakeitė komunikacijos nuostatas, bet kartais vis tiek praslysta bandymai sukrauti atsakomybę visuomenei, pavyzdžiui, priskiriant naujų viruso atvejų skaičių prekybos centrų antplūdžiui prieš juos uždarant. Žmonių antplūdis prekybos centruose buvo neišvengiama staigaus sprendimo juos uždaryti kaina.
Be ribojimų „realumo“, antras esminis dalykas yra tinkama jų komunikacija. Akį rėžiantis stendas, nurodantis žūčių skaičių konkrečiame kelyje daug efektyvesnis nei rekomendacija „važiuoti lėtai“. Tiesą sakant, per pirmąjį karantiną paveikios viešos komunikacijos buvo kur kas daugiau, nei šiandien. Tačiau galbūt tai ne tik buvusios valdžios strateginės komunikacijos nuopelnas, bet ir žiniasklaidos priemonių, sąmoningai arba ne, transliavusių nenutrūkstamą srautą, atleiskite už žodžius, lavonmaišių iš Europos pietų.
Kol dalis mūsų aikčiojome nuo kasdien augančių užsikrėtimų skaičiaus, karantino sugriežtinimo išvakarėse, nuomonės formuotoja Karolina Meschino vienu rankos, tiksliau story, mostelėjimu puikiai sugebėjo sukviesti žmones į naują burgerinę. Tokios įtaigos bet kuriam premjerui ar sveikatos apsaugos ministrui tik pavydėti! Ir užuot ėmus kritikuoti Karolina, vertėtų į situaciją pažvelgti pasitelkus rinkodaros logiką – jei Karolina geba net sveikatai rizikingomis sąlygomis sukviesti savo sekėjus į „Akropolį“, ji lygiai taip pat galėtų juos pakviesti laikytis karantino. Dauguma Karolinos sekėjų – jauni žmonės, dažnai linkę neatsakingai „pašvęsti“ ir, patys sirgdami be simptomų, platinti virusą. Jiems neįdomūs I.Šimonytės ar G.Nausėdos šventiniai sveikinimai ar – tuo labiau – raginimai laikytis karantino. Nors Karolina – tik pavyzdys, bet jos, kaip ir daugelio kitų nuomonės formuotojų, paskleista įtaigi žinutė ar asmeninis pavyzdys galėtų kur kas efektyviau nei mūsų valstybės vadovai paskatinti laikytis karantino. Keisčiausia, kad šiuos komunikacijos pradmenis politikai puikiai supranta ir išnaudoja per rinkimus, tačiau pamiršta savo tiesioginėse pareigose.
Džiugu, kad dalis nuomonės formuotojų jau dabar savo iniciatyva prisideda prie skatinimo laikytis ribojimų. Tačiau koordinuota komunikacijos kampanija, įtraukianti kanalus, kurie pasiekia paviršutiniškai į apribojimus žiūrinčius piliečius, būtų kur kas sėkmingesnė nei bandymai moralizuoti per spaudos konferencijas. Vakcinos atkeliauja lėtai, karantinas tęsis ilgai – turėtume neatidėlioti tokios komunikacijos kampanijos pradžios.
