Panašu, kad kritikuoti Laisvės partijos programą ir joje įtvirtintus siekius įteisinti partnerystę (įskaitant tos pačios lyties) ir dekriminalizuoti kanapių vartojimą – tapo madinga.
Kodėl kliūna Laisvės partija?
Pavyzdžiui, A.Nikžentaičiui vien gėjų ir marihuanos neužteks, nes problemų Lietuvoje daugiau. Taip, dėl gėjų ir marihuanos Laisvės partijoje išskirtinai plačiai (lyginant su kitomis partijomis) sutariama. Tačiau ši tema sudaro 37 žodžius 4066 žodžių programoje. Mums svarbu vaikų ir moterų apsauga nuo smurto, nevaisingumo gydymas, neįgaliųjų įtraukties iššūkiai, darbas su nuteistaisiais (ypač – nepilnamečiais, kuriuos tikrai galima ištraukti iš nusikaltimų liūno), ir kt.
J.Naščenkovas lipina etiketę Laisvės partijai, neva ji yra įkurta sėkmingų žmonių sėkmingiems žmonėms. Anot jo, dauguma žmonių negali pasirūpinti savimi – jie gali gyventi tik bendruomenės paramos dėka (atpažinote socialdemokratišką naratyvą?). Juliau – daug žmonių, neradę galimybės pasirūpinti savimi, nelaukė kol valdžia ar bendruomenė ateis ir išspręs visas jų problemas. Jie tiesiog emigravo – ir už tai juos reikia gerbti. Todėl nustokime kabinti makaronus apie bendruomenes, o kurkime savo sėkmės istorijas.
Leisime mokytojams laisviau pritaikyti ugdymo programas savo klasei – gal mokiniams pagaliau bus įdomu ir seksis mokytis? Supaprastinsime užsieniečių atvykimą – gal jie sėkmingai čia prisidės gerais programavimo įgūdžiais? NT mokesčiu apmokestinsime valstybines įstaigas – gal jos tada sėkmingai išsikraustys iš miesto centro į normalius biurus?
Krizė liberalų flange po plačiai nuskambėjusio skandalo tikrai paspartino Laisvės partijos steigimą, tačiau nebuvo pagrindine priežastimi. Ankstesnės liberalų partijos, nors vertybiškai artimos, savo realiais veiksmais ir nuostatomis liko užstrigusios 1990-uosiuose. Laisvės partija įsisteigė, nes reikia atstovauti naujai užaugusią Lietuvos kartą, kuri pamažu įgauna ir turi vis aiškesnę politinę savimonę. Juk situacija šiandien pasikeitusi – daug žmonių, 1990-aisiais tik gimusių, šiandien jau užaugo, spėjo sukurti šeimas, augina vaikus, ir net pradėjo galvoti apie tai, kokią pensiją gaus senatvėje. Ir jie nori būti girdimi.
Prognozuoju – po 20 metų tie patys istorikai Laisvės partijos atsiradimą vertins kaip tiesiog neišvengiamą. Nes tai naujai kartai nebereikia dogmatiško krikščioniškų vertybių diegimo, kai vieniša mama tampa nebe šeima; nebereikia, kad kažkas nurodinėtų, kas gali būti gėjus, o kas – negali; nebereikia, kad post-komunistiniai vaikinai” susitartų, kas bus Seimo pirmininkas, o kas – Konstitucinio Teismo teisėjas; nebereikia, kad nuteistieji būtų išnaudojami kalėjimuose, o išėję iš kalėjimų toliau tęstų nusikaltimus; nebereikia valstybinių urėdijų-kunigaikštijų, vaistinių ar vaučerių, ir jiems nebereikia universitetų, kurie neperlipa 500 vietos tarptautiniuose reitinguose.
Taip, tarp Laisvės partijos steigėjų daug jaunų, galbūt dar nedaug politinės patirties turinčių žmonių. Tačiau šiandien Laisvės partija turi aiškią atsakomybę Vilniuje, kuris sukuria beveik trečdalį Lietuvos ekonomikos. Už ausų ištraukėme Vilnių iš skolų, įrodinėjame Vyriausybei, kad gatvės pavadinimas dviem kalbomis (antai „vokiečių” gatvę užrašyti lietuviškai ir vokiškai) yra draugiškumo ženklas, bei pakviečiame Europą aplankyti jos G taško – taip už 50 tūkst. eurų pasiekdami didesnes auditorijas nei per pastaruosius 20 metų sugebėjo Valstybinis turizmo biuras su milijoniniu finansavimu.
O kritikams norėčiau perduoti – jaudintis šiandien reikia ne dėl gėjų ir marihuanos. Jaudintis reikia dėl vis populiarėjančių sienų tarp valstybių, nepagrįstų baimių ir netolerancijos, dėl to, kad politikai savo nesėkmes sukrauna ant imigrantų, dėl atsigaunančių totalitarinių režimų, kurie savo patrauklumą įrodinėja kartais ir ekonominiais pasiekimais (kaip, antai, Kinija). Laisvės partija atstovaus savo rinkėją, bet neabejoju, kad daug kitų politinių jėgų išpūtę akis stebi Vengrijos, Lenkijos pavyzdžius, o galbūt ir tokius nacionalistiškus judėjimus kaip Marine Le Pen Prancūzijoje. Būtent tai turėtų kelti didžiausią nerimą.
