Dar praėjusią žiemą užvertęs galvą stebėjau kaip dirba įspūdingas miškų kirtimo kombainas Vilniaus Verkių regioniniame parke. Turbūt per pusę minutės jis sugeba nupjauti storiausią eglę, sugriebti ją, vienu pertraukimu nukapot šakas, ir paguldyti į krūvą. Būčiau ilgai žiūrėjęs, bet kombaino vairuotojas iškišo galvą ir liepė nešdintis, nes kitu atveju neatsako už mano saugumą. Tad išsinešdinau.
Kas ir kodėl turėtų būti tvarkoma kitaip Vilniaus miškuose?
Vilniaus urėdija vilniečių pamėgtame parke, kuriame dažnas atvažiuoja pastumdyti vaikų vežimėliuose, pasivaikščioti, pabėgioti ar pavažinėti dviračių takais, paliko sugadintus takelius, išardytą miško paklotę ir išmėtytas šakų krūvas.. Gyventojų skundai, pirmiausia, aišku, pasipylė ne urėdijai, o savivaldybei – o ši, savo ruožtu, šiaip ne taip išsireikalavo bent jau sutvarkyti mišką kaip reikalauja teisės aktai.
Vilniaus regioniniai parkų miškai užima apie 3500 ha ploto, tačiau tik apie pusę šių miškų prižiūri pati Vilniaus savivaldybė. Savivaldybės prižiūrimuose miškuose vyksta sanitariniai kirtimai, gaudomi pažeidėjai, tvarkomos šiukšlės, šienaujamos pievos ir krūmynai – galų gale ir erkių kolonijas reikia pažaboti. Per metus Vilnius paskiria apie 750 tūkst. eurų tokiai priežiūrai.
Urėdijos gi dirba, kad užsidirbtų – pagal miškotvarkos projektus. Neiškirto metinės normos – negavo premijų. Praleido laiką kirsti – gavo baudą. O jei reikia kokį savartyną nelegalų sutvarkyti – jau ir nėr lėšų. Reik šakas apgenėti palei gatvę – jau savivaldybės reikalas, kratosi urėdija.
Šiemet jau vėl girdisi, kad Varžuvos draustinyje Antakalnyje sužymėti medžiai kirtimui. Kitąmet planuojama tęsti ūkinius kirtimus šalia Balsių regyklos – bene gražiausios vietų šalia Žaliųjų ežerų. Be abejo, tai – absurdas. Negi neužteko gyventojų skundų praėjusiais metais? Tiesa, gi ne ministerija juos skaito.
Kreipiuosi į Aplinkos apsaugos ministeriją – ūkiniai miškų kirtimai mažina vizualinį ir rekreacinį miškų patrauklumą daugeliui metų. Sustabdykite kirtimus Vilniaus parkuose ir draustiniuose. Perduokite priežiūrą savivaldybei. Savivaldybės prižiūrimi želdiniai ir miško parkai sudarytų vieną nedalomą rekreacinę miesto aplinką, o esant vienam valdytojui būtų lengviau spręsti kylančias problemas, pritraukti ES lėšas, vystyti poilsinę infrastruktūrą. Orientuosimės į tai, kaip parkus pritaikyti rekreacijai, o ne kaip įvykdyti kirtimų normas. Vilnius, tuo tarpu, ir toliau liks žaliausias Europos miestas.
