Pamačius užkaltą trobą Lietuvos kaime, kai kuriuos apima slogi nostalgija – juk nyksta Lietuva, tuštėja jos kaimai, lietuviškosios kultūros židiniai… Apima nostalgija ir kai užsuka iš miesto į ištuštėjusią kaimišką mokyklą. Juk, anot kai kurių mitų, kaimiškos mokyklos buvo Lietuvos inteligentijos pamatas (nesvarbu, kad mokytojai atvykdo iš miesto). O žemės ūkis, tuo tarpu, visais laikais tempė Lietuvos ekonomiką pirmyn.
Laužo galvas politikai – kaip išsaugoti Lietuvos regionus. Valdantieji valstiečiai skelbia – meskime ten milijonus, pritraukime gamyklas, būstą už dyką dalinkime! Gydytojus, mokytojus per prievartą ten laikykime – tegul atidirba už pigų mokslą mieste!
Ir bala nematė, kad Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį buvo įrengta 63% visų naujų butų Lietuvoje (vidutiniškai – po 2,800 nuo 2008 metų) ir kad būsto kainos būtent Vilniuje brangiausios. Bala nematė, kad Vilniaus mikrorajonų mokyklos dūsta nuo mokinių skaičiaus ir kad čia labiausiai reikia mokytojų bei mokyklų. Bala nematė, kad Vilnius jau dabar pritraukia didžiules investicijas ir kad čia jos atsiranda greičiausia.
Dainius Kreivys (buvęs konservatorių ūkio ministras) neseniai pareiškė, kad Lietuvos regionams tuštėjant Vilnius liks bene vienintelė gyvenama vieta Lietuvoje. Ir galėtume imti pavyzdį iš Airijos ar Suomijos, kur ekonominiai skirtumai tarp sostinės ir regionų nėra tokie ženklūs, kaip Lietuvoje. Bet kažkodėl buvo užmiršta paminėti, kad Helsinkyje ar Dubline procentaliai gyvena daugiau šalies gyventojų nei Vilniuje (tą patvirtinantys skaičiai – jie čia). Galbūt ir regionų gerovė ten geresnė, nes Helsinkiui lengviau išlaikyti likusią Suomiją, o Dublinui – likusią Airiją?
Šiandien užsiimame prievartiniu regionų gaivinimu – skirdami subsidijas būstui, skirstydami savivaldos finansus, numatydami neproporcingai dideles lėšas daugiabučių ar mokyklų renovacijai (pvz. Kretingoje ir Vilniuje per metus su valstybės parama renovuojamas toks pat daugiabučių skaičius). Tačiau pasvarstykime nepanikuodami. Vakarų Europoje miesto gyventojų dalis sudaro apie 78-80%. Lietuvoje – 70%. Tad ar nėra santykinai „regionai” vis dar pernelyg dideli? Juk inovacijos, pažanga ir ekonomikos vystymasis visame pasaulyje koncentruojasi būtent miestuose. Dideliuose miestuose! Ar neturėtume kaip tik paspartinti ar palengvinti gyventojų migraciją į didesnius miestus? Vilnius gali pasiūlyti geresnį išsilavinimą, darbą pagal specialybę, didžiausias perspektyvas. Ar turime skatinti Lietuvos gyventojus to atsisakyti ir vilioti į „regionus”?
Dar daugiau – nors skamba paradoksaliai, regionus išgelbėsime investuodami būtent ten, kur tos investicijos geriausiai atsiperka – t.y. didžiausiuose Lietuvos miestuose. Kiekvienos valstybės miestų sistema tarpusavyje tampriai susijusi. Didžiausi miestai yra patys gyvybingiausi miestai, o jų vaidmenį galime palyginti su širdimi, kuri varinėja kraują visam likusiam organizmui. Kaip taikliai pastebėjo Jane Jacobs, JAV žurnalistė ir visuomenės aktyvistė, jei elektrą gaminame „regione” (Kruonyje, Ignalinoje, ar Elektrėnuose), tai dar nereiškia, kad ten ji ir reikalinga. Būtent dideli miestai formuoja poreikį paslaugų, kurias jiems gali suteikti mažesni miestai – ar tai būtų elektros gamyba, ar žemės ūkis, ar rekreacija. Tik Vilnius atsiųs į regionus naujas gamyklas, atsiųs gerai paruoštus mokytojus tuštėjančioms mokykloms, iškels poreikį naujų elektrinių statybai – kai tik pats bus pakankamai tam pajėgus.
Tad Lietuvos regionų problema nėra silpni regionai. Problema – per lėtai augantis ir vis dar per silpnas Vilnius, kuris nepakankamai „patraukia paskui save” kitus miestus. Kviečiu atsipeikėti tuos politikus, kurie meta rinkėjams regionų kortą – vedami siauro požiūrio, populizmo, ar strateginio mąstymo trūkumo.
Publikuota 15min.lt
Komentarai apie “Regionų politikos paradoksas – atsakymas konservatoriams ir valstiečiams”
Ne veltui žydas savo vaikui, kuriam nesiseka litaratūra, bet sekasi matematika pasamdo būtent matematikos korepetitorių. Labai gerai pasakyta: jei širdis bus stipri, tai ir visas kūnas gaus kraujo.
Vilnius jau dabar per brangus tampa darbuotojams dirbanties gamyklose, valytojams ir t.t, į Vilnių įkėlus dar ~1m žmonių, Vilnius taptų nepaprastai brangus, transportas vis tiek liktų prastas nes miestas tiesiog per retas ir neapsimokėtų statyti metro.
Teigiate, jog gimstamumas ne išeitis, tai vienas iš variklių, kurie turtina tautas, beje gimstatumas mažėja ne tik dėl to, jog žmonės nenori vaikų, bet ir dėl to, nes per brangu auginti vaikus. Vidutinis atlygis 1200, darželio kaina apie 400 eurų ir čia tik vienam vaikų, o reikia bent dviejų vaikų norint išlakyti populiacijos dydį. Liūdna matematika.