Ar Vilnius per didelis Lietuvai?

Žmonių (ypač politikų) noras apeiti ekonomikos dėsnius tikrai stebina. Lietuvoje ne taip seniai subsidijavome saulės elektrines. Rezultatas – viduryje pievų, kurios galėtų būti naudingesnėms grūdinėms kultūroms auginti, pristatyta daug neatsiperkančių saulės elektrinių, kurių išlaikymą apmoka visi vartotojai. Arba, galime prisiminti, kaip neseniai buvo subsidijuojamas biokuras – kol valdininkai susiprato, kad remdami grūdų auginimą biokurui jie sukelia maisto kainas.

Vienas panašus politikų subsidijų taikinys, vis garsiau girdimas ir Lietuvoje, yra didelių miestų baimė. Karts nuo karto pasigirsta aimanavimų, neva tai Vilnius nusiurbia regionų žmones, kad Lietuvoje liks 2.5 miesto, o regionuose – vien apleistos sodybos. Todėl vyriausybė skelbia planus apmokėti būsto išlaidas regionuose, iškelti ministerijas, dar pasigirsta siūlymai priverstai siųsti dirbti medikus į regionus ir daug kitų sprendimų.

Tačiau ar iš tiesų Vilnius neproporcingai užgožia regionus? Ar ir vėl, jog veltui švaistome biudžeto lėšas subsidijoms, kurios vis tiek nepadės gyventojų atkelti į regionus, susiprasime tik po fakto?

Remiantis Europos Sąjungos statistikos tarnybos ,,Eurostat” duomenimis, Vilniaus regionas (t.y. įskaičiuojant aplinkines savivaldybes) talpina 28% Lietuvos gyventojų. Tai mažiau nei Kopenhagos regionas Danijoje (35%) ar Dublinas Airijoje (35%). Netgi vertinant Norvegijos, Belgijos, Čekijos ar net tokių didelių šalių kaip D.Britanijos (Londone gyvena 22% visų šalies gyventojų) ar Prancūzijos (18%) situaciją, Vilniaus padėtis neatrodo jau tokia dramatiškai dominuojanti. Be to, prognozuojama, kad beveik visose šalyse, ne tik Lietuvoje, sostinės gyventojų dalis tik augs.

Pastaba: siekiant objektyviau palyginti, visose šalyse skaičiuojama ne administracinė savivaldybės teritorija, bet visas metropolijos regionas (Lietuvos atveju – visa Vilniaus apskritis). Jei skaičiuotume tik savivaldybės teritoriją, tai Vilniaus dalis Lietuvoje būtų kur kas mažesnė. Duomenų šaltinis – Eurostat.

Nepaisant to, kad Dublinas ar Kopenhaga yra kur kas labiau dominuojantys savo šalyse nei Vilnius, nei Danijai, nei Airijai šis faktas nesutrukdė praturtėti. Priešingai, tai, kad Airija ir Danija sugebėjo užauginti maksimaliai didelius savo centrinius miestus – tai jų privalumai, nes šie miestai gali būti konkurencingi tarptautiniu mastu. Dublinio ir Kopenhagos dydis padeda pritraukti tarptautines kompanijas, pasaulinio lygio kultūrines iniciatyvas, Šie miestai drąsiai gali konkuruoti su bet kuriuo pasaulio megapoliu – tiek Londonu, tiek Tokijumi, tiek Niujorku. Net Ryga, kaip didžiausias miestas Pabaltyje, dažnai tampa pirmuoju pasirinkimu daugeliui investuotojų vien tik dėl miesto dydžio.

Beveik kiekvienoje šalyje, ypač unitarinėse valstybėse, yra vienas ryškiai dominuojantis miestas. Tai natūralu – didesniuose miestuose geresnis darbo užmokestis, aukštesnio lygio universitetai, daugiau galimybių laisvalaikiui, platesnės karjeros perspektyvos. Vietoj to, kad gąsdintume vienas kitą, jog liksime vieno (ar dviejų su puse) miesto šalimi, priešingai – galvokime, kaip į Vilnių pritraukti daugiau gyventojų, kaip tinkamai tam paruošti miesto infrastruktūrą. Vietoj to, kad per prievartą pirktume būstą jaunoms šeimoms regionuose ar kitaip subsidijuotume ekonomiškai nepatrauklius regionus, gal geriau sutelkime pastangas ten, kur žmonės nori gyventi jau šiandien? Jei Vilnius taps konkurencingas tarptautiniu mastu – iš paskos jis atsitemps ir visos Lietuvos regionus.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *