„America first” agitavo Trump’as, „Liberali Lietuva pirmiausia!” šūkiu pasitinkam naujus liberalų pirmininko rinkimus. Deja, dėl suprantamų priežasčių, partijos pirmininko rinkimų diskusija šiandien pasisukusi apie mūsų organizacinę struktūrą, lygiavertį narių įtraukimą, skaidrumą, bet ne liberalų misiją Lietuvai.
Be abejo – kaip ir visose partijose – Liberalų sąjūdyje visąlaik buvo skaidymasis į „savus” ir „kitus”. Kažkada ir pats aktyviai siūliau kelis veiksmus, kaip politinė partija galėtų „generuoti” daugiau rezultatų, tapti labiau įtraukianti (pavyzdžiui, kaip perorganizuoti komitetus, aktyviau –bendrauti su nariais ar kaip užtikrinti veiklos viešumą).
Tačiau, turiu pripažinti, kad efektyvi organizacija yra tik antraeilis dalykas šalia aiškios vienijančios liberalios minties, aiškaus liberalo identiteto. Šiandien kiekvienas Liberalų sąjūdžio narys yra šventai įsitikinęs esąs liberalas, nors kiekvieno samprata apie liberalizmą gali būti gerokai skirtinga. Vienas už narkotikų ir prostitucijos legalizavimą, kitas – prieš. Bet mes, liberalai, toleruojame nuomonių skirtumus – nes įvairovė jėga.
Gal todėl sunku suvienyti liberalus, kad jie kalbėtų vienu balsu? Gal todėl kartais sunku paaiškinti rinkėjui, o kuo išskirtinė ta „liberalų darbotvarkė”? „Liberalų” atsiranda net ir pas konservatorius (kai jie ima agituoti už narkotikų legalizavimą), pas socialdemokratus, kurie ‘pramuša’ naują darbo kodeksą, ar pas valstiečius, kurie reformuoja miškų urėdijas.
Kiekviena partija kritikuoja didelius mokesčius, kovą su biurokratija, kvailus draudimus. O aiškių kriterijų, kaip atskirti, kuris siūlymas yra „konservatoriškai liberalus”, „liberaliai liberalus” ar „pernelyg liberalus” – nėra. Todėl liberalų pasiūlymams lengva „susivelti” su kitų partijų šūkiais, o vienintelė išeitis – lenktyniauti, kad mūsų pasiūlymai legalizuoti narkotikus būtų labiau liberalūs nei kitų partijų pasiūlymai.
Liberalų naujienose apstu tokių „lenktynių” – kovos su biurokratija bei perdėtus draudimus. Siūlome naikinti NŽT, leist laikyti nedidelį kiekį narkotikų ar mažint alkoholio kontrolę, didinti tarnautojų atsakomybę už viešųjų pirkimų pažeidimus, kovojam su mokesčiais, naikiname Ginklų fondą ir t.t. – dešimtys pranešimų spaudai. Nors šie sprendimai visada liks reikalingi, tačiau jie sunkiai pateikiami kaip valstybės vizija – labiau kaip kova su valstybe. Be to, visur girdėdami apie biurokratijos mažinimą žmonės kartais labiau patiki buvusiu komisaru nei besiskelbiančiu liberalu.
Tačiau laisvą žmogų galima kurti ne tik naikinant draudimus. Nereikia didelių įžvalgų, kad pažangos amžiuje laisvas žmogus gali būti tik išsilavinęs žmogus – visokeriopai pažįstantis pasaulį, kuriame jis gyvena. Šiandien, palyginę beraštį ir mokslus baigųsi žmogų mes, man atrodo, visi sutiksime, kad tarp jų gili praraja. Ir mums sunkiai apsiverstų liežuvis beraštį pavadinti laisvu žmogumi – tokiu laisvu, kuris gali tikrai pasinaudoti visomis gyvenimo suteiktomis galimybėmis.
Viena vertus, išsilavinimo akcentavimas nėra nei nauja, nei užmiršta idėja. Išsilavinęs žmogus yra aiškiai įvardintas 2006 metų Liberalų sąjūdžio manifeste, o 2016 metų Seimo rinkimų programoje švietimui skirta daug vietos. Tačiau švietimas šiandien kiek nustumtas į šalį. Jei atsiverstumėte www.liberalai.lt/naujienos puslapį, rastumėte ~160 pranešimų spaudai (vien per 2017 metus) ir tik keli iš jų apie švietimo politiką (grynai politiniai pareiškimai – G.Steponavičiaus ir A.Armonaitės nuomonė apie krepšelį neformaliam ugdymui). Daug platesnė diskusija apie vykstančią švietimo reformą, universtetų pertvarką lieka užmiršta?
Ar ne įtaigiau būtų formuoti Liberalų Sąjūdžio valstybės viziją ir prioritetus būtent per švietimo, išsilavinimo klausimus? Iškeldami tarp prioritetų išsilavinimą, mes formuosime savo politikos gaires ne kaip „panaikinti draudimus”, bet kaip „sukurti valstybę”. Jei „draudimų naikinimo” ir „biurokratijos mažinimo” srityje mes tiesiog turime lenktyniauti su kitomis partijomis (panašiai kaip, kas programoje pasiūlys didesnį vidutinį atlyginimą..), tai kurdami viziją švietimui mes ją galime sukurti savitą, liberalią, aiškiai skirtingą nuo kitų partijų. Ir ne tik švietimo, bet ir socialinė, kultūros, regioninė ir kt. politikos sritys visų pirmą turėtų būti orientuotos į išsilavinimo galimybių plėtrą. Atsiverskime ir prisiminkime Seimo rinkimų programą. Ten buvo daug gerų minčių.
Kol kairiosios partijos kuria laisvą žmogų dalindami jam socialines pašalpas, kol konservatoriai kuria laisvą Lietuvą ieškodami jai priešų, liberalai turi kurti Lietuvos laisvę kurdami modernų – išsilavinusį – pilietį.
