Sausio 11 d. (vakar) miesto Taryboje patvirtinome sprendimą, leidžianti Vilniaus viešajam transportui (VVT) įsigyti 150 naujų autobusų. Tolimesnis kelias tikrai nebus paprastas, nes konkurso sąlygos (techninės specifikacijos) vėl bus tvirtinamos taryboje, o čia netrūksta norinčių konkursą užblokuoti.
Nepaisant to, didelis dėmesys šiam sprendimui nulėmė, kad buvo samdomi ir konsultantai (gerai, kad nebrangiai:) ), ir daug posėdžių bei diskusijų vyko, ką ir kaip pirkti (apie diskusijas jau rašiau). Tos diskusijos atskleidė tikrai daug naudingų detalių, kurios gal kitais atvejais būtų ir nepastebėtos. Tačiau labiausiai man užkliuvo viešumoje nuskambėję ypač klaidinantys pareiškimai, kad kažkas apgaudinėja ar bandė pirkimus vykdyti per brangiai ir panašiai. Tai primena ir visą rinkimų kampaniją JAV, kai daugybė žmonių buvo nuolat atakuojami klaidinančiomis žiniomis, klaidingais teiginiais, visiškai nesirūpinant jų pagrįstumu.
Grafikas – kas Vilniui naudingiau, nuomotis ar pirkti autobusus? Vilniaus viešojo transporto ir konsultanto išvadų palyginimas
Trumpai paaiškinu, kas iš tiesų įvyko.
VVT (Vilniaus viešasis transportas) pateikė skaičiavimus, kad lizingo atveju autobusų pirkimas kainuos apie 55 mln. eurų, įskaičiuojant pačių autobusų ir jų remonto kaštus per tą laikotarpį (žr. antrą stulpelį grafike). Remonto kaštus VVT įvertino gal ir kiek per aukštai – buvo tiesiog panaudoti dabartiniai kaštai, t.y., maždaug tokie, kiek dabar kainuoja prižiūrėti iki 10 metų senumo autobusus. Turint omenyje, kad autobusai bus nauji, o dalį darbininkų apskritai gal tada vertėtų atleisti, remonto kaštai tikrai buvo vertinti konservatyviai. Todėl, palyginus su veiklos nuoma, lizingas neatrodė patraukliai.
Tuo tarpu konsultantas įvertino reikiamus remonto kaštus perdėm optimistiškai – skaičiavo, kad jie naujiems autobusams bus bent trimis kartais pigesni, nei dabar išleidžia autobusų parkas. Konsultantai pasielgė iš tiesų gana principingai – jie pasiėmė pačio VVT skaičiavimus, kad privatus paslaugos tiekėjas gali už tiek remontuoti autobusus teikdamas veiklos nuomos paslaugą. Konsultanto nuomone, jei privatus tiekėjas gali tris kartus pigiau remontuoti, tai ir VVT taip pat gali. VVT gali remontuoti net dar pigiau – nes reikia atmesti privataus tiekėjo pelno maržą.
Viena vertus, tai visai logiška išvada, tačiau aš nesu tikras, kad realybėje ją bus lengva įgyvendinti. Valdiška įstaiga, net ir su labai geru vadovu-vadybininku, vargiai sugebės tvarkytis taip efektyviai, juolab vargiai sugebės taip persitvarkyti per labai trumpą laiką. Tiesą sakant, net pats VVT savo skaičiavimuose rašė, kad tris kart pigesni remonto kaštai yra labiausiai optimistinis skaičiavimas, o tik konkursas parodys, kiek realiai bus pasiūlyta…
Tačiau blogiausia, kad kai kurie opozcijos (ir ne tik) tarybos nariai pasigavo skaičius „55 mln. eurų” (kas yra autobusų įsigyjimo kaštai PLIUS pesimistiniai jų remonto kaštai) ir „40 mln. eurų” (kas yra autobusų įsigyjimo kaštai be jokių remonto kaštų) ir nusprendė, kad kažkas juos bandė apgaut 15 mln eurų! Kai akivaizdu, kad tiesiog reikia įsigilinti į tai, kas rašoma pateiktose analizėse. Dar liūdniau, kad tokiais motyvais (palyginus nepalyginamus dalykus) bandoma siūlyti atleist įmonės vadovus kaip nekompetentingus, gal net korumpuotus!
Tikiuosi paaiškinau, kas ir kaip buvo skaičiuojama, dėl ko balsavo ir ką nusprendė taryba. Priimtas sprendimas bet kuriuo atveju geras, bet tuo pačiu ir iškeliantis labai griežtus reikalavimus VVT iš esmės pertvarkyti savo remonto padalinį.
Pastaba: lizingo skaičiai grafike nėra visai tiksliai tokie, kaip Tarybos gautose analizėse (žr, pvz, čia vieną iš analizių), nes atsiranda prielaidos apie palūkanas, jų dydį kiekvienais metais ir t.t., o tikslių skaičiavimo lentelių aš neturiu. Tačiau šie neatitikimai yra smulkūs ir neesminiai – visos išvados apie tai, kaip bandoma suklaidinanti vilniečius, vis tiek liktų tokios pačios. Diskusija apie remonto kaštų skirtumus irgi liktų tokia pati.
