Nauja mokykla Bajoruose: iš ko renkamės?

Verkių seniūnijoje ypač trūksta mokyklų. Čia nuolat daugėja gyventojų, kuriasi beveik išimtinai jaunų šeimų kvartalai. Taigi, naujos mokyklos Bajoruose projektas – svarbus įvykis visai bendruomenei. Kol kas mokyklos projektas tik architektūrinio konkurso stadijoje ir, turbūt, dauguma labiausiai laukiame pačio konkretaus rezultato. Tačiau svarbu įsitraukti jau dabar, kai dar tik vyksta diskusijos, kaupiamos idėjos ir yra pats metas klausti plačiau – kokio mikrorajono mes norime ir kaip jį kuriame?

Atsakymo paieškos negali aplenkti architektūros. O tokie architektūriniai konkursai – būdas mąstyti ir diskutuoti, kokios aplinkos norime, kaip joje jaučiamės (ar, šiuo atveju, kaip jausis mūsų vaikai) ir kaip to pasieksime. Tai ne tik bendruomenės įsitraukimo, bet ir visuomenės edukacijos forma. Tad, kol laukiam komisijos argumentų ir verdikto, pats neformaliai „įstojau“ į komisiją ir, nepretenduodamas į ekspertus (!), dalinuosi savo nuomone bei kviečiu diskusijai.

Vertinimui buvo pateiktos trys architektūrinės idėjos, o kiekvieną iš jų galime vertinti bent pagal tris kriterijus.

Urbanistinė/architektūrinė idėja

Pirmasis variantas yra gana šabloninis stačiakampis užstatymas – „dėžė”, kurią galime matyti ir naujoje Gabijos progimnazijoje, ir Balsių progimnazijos priestate. Gana praktiška ir patogu, pritaikoma bet kokiame sklype, bet labai šabloniška. Be to, atsižvelgiant į tai, kad mokykla bus statoma labiau nuo miesto centro nutolusiame mikrorajone, apsuptame gamtos, lyginant su kitų pastatų masteliu – mokyklos tūris atrodo gan agresyvus ir stambokas. Centre – erdvė bendroms veikloms, išoriniam perimetre – klasės. Vis tik verta pasvarstyti, ar mokyklai esant gamtos apsuptyje ir pasaulyje populiarėjant ugdymo užsiėmimams atvirame ore (net atsižvelgus į skirtingus metų laikus), naujajai mokyklai tikrai reikia tokio didelio „kiemo“ uždarose patalpose? 

Antrojo varianto autoriai žymiai įdomiau išskaido mokyklos erdves po atskirus tūrius, o tai padeda pastatui savo masteliu, daug darniau nei pirmuoju variantu, įsilieti į gamtos apsuptą vietovę. Itin geras sprendimas atrodo tarp gatvės, vidinio kiemo ir toliau esančių želdinių formuojama jungtis. Apskritai, toks vidinis kiemas po atviru dangumi, tikėtina, bus patraukli susibūrimo vieta pertraukų metu, o kiemo „uždarumas“ sukurs jaukumo ir saugumo jausmą.

Trečiasis variantas išsiskiria tuo, kad klases orientuodamas į priešingą – ne gatvės – pusę, atveria miško ir gamtos vaizdus. Be to, turi erdvias, keliuose aukštuose išsidėsčiusias, į miško pusė nukreiptas terasas, kurios praktikoje pridarys problemų (sniegas ir lietus, balkonai ir vaikai nėra geriausias derinys), bet sukurs išskirtinumo jausmą ir Bajorų mokyklą sėkmingai nutolins nuo tipinio ugdymui skirto pastato. Tačiau vėl neapleidžiamas masyvus pastato tūris, nors ir „maskuojamas“ fasado, planiniais ir inžineriniais sprendiniais, šiek tiek „humanizuojančiais“ pastatą, ypač iš kiemo pusės.

Medžiagiškumas

Pirmasis variantas – karkasinis,  dėl gana tipinės pastato projekto formos, „užpildytas“ standartizuotomis betoninėmis monolito plokštėmis. Antrasis variantas – gelžbetonio konstrukcijos, kurioms vizualinės šilumos šiek tiek suteikia dalinė klinkerio plytelių apdaila. Trečiasis variantas bent iš dalies bando pritaikyti ir klijuotos medienos konstrukcijas. Jei norime neignoruoti kovos su klimato kaita, mediena statybose (greta kitų tvarių, pakartotinio naudojimo ar vietoje gaminamų medžiagų) yra labai svarbi – tokių medžiagų pritaikymas padeda mažinti CO2 statybų procese. 

Pritaikymas neįgaliesiems

Čia didžiausias dėmesys, bent jau asmeniškai, krypsta į laiptų vaidmenį vidinėse bei lauko erdvėse – ar šie atlieka tik funkcinį, ar ir susibūrimo vietos vaidmenį. Jei laiptai atlieka tik savo funkciją – išlaikomas jų lygiavertiškumas su liftu ir iššūkių, judėjimo negalią turinčių žmonių įtraukčiai, neatsiranda. Tačiau, jei projekto vizija kalba apie antrąjį, iš esmės labai sveikintiną variantą – laiptus integruoti su renginių, laisvalaikio ir susibūrimo amfiteatrine erdve, būtina atkreipti dėmesį į tokių erdvių prieinamumą žmonėms su judėjimo negalia.

Pirmajame variante vidiniai laiptai atlieka labiau funkcinį vaidmenį, nors matomas ir tam tikras užmojis juos pritaikyti kaip susitikimų erdvę. Tačiau, jei vizualizacijoje matomas vaizdas taptų susirinkimu vieta, žmonėms su judėjimo negalia būtų prieinama tik laiptų apačia arba viršus – kas nėra priimtina.

Antrajame projekto variante vidiniai laiptai jau labai aiškiai planuojami kaip susitikimų vieta, nepaliekant jokios galimybės čia patekti bendruomenės nariams, turintiems judėjimo negalią. Galima būriuotis nebent apačioje. Be to, projekte yra ir daugiau vietų, nors tikrai jaukių ir orientuotų į gamtą, vis tik neatsižvelgiančių į neįgaliuosius. Pavyzdžiui, laiptų „kalnelis“ kieme bei bibliotekos ir skaityklos erdvė, siūlanti čia patekti laiptų kopikliu, yra absoliučiai nepatogus sprendimsa neįgaliesiems. 

Trečiasis projekto variantas žmonėms su negalia turi privalumų. Čia laiptai, kaip ir antrajame variante, projektuojami kaip susitikimų erdvė, bet jau iš karto numatomas nuožulnus pandusas, leidžiantis į sėdimas vietas patekti neįgaliesiems. Vis tik, vizualizacijoje matomi ištisiniai panduso turėklai turėtų būti su pertrūkiais, kad judėjimo negalią turintieji galėtų netrukdomai prisijungti prie draugų, bet kurioje amfiteatro dalyje. 

_____________

Tokie mano įspūdžiai! Gal jums svarbus kiti kriterijai? Diskutuokime! Daugiau informacijos ir detalių apie projektus rasite nuorodose žemiau:
Vilniaus miesto savivaldybės pranešimas spaudai

Visos vizualizacijos