Doleriai tėra bevertis popierius – tai yra pagrindinė makroekonominė tiesa, kurią reikia atsiminti. Tuo knygos autorė Stephanie Kelton bando įtikinti ne tik skaitančiuosius, bet ir JAV Senato biudžeto komiteto narius, kuriems argumentus žėrė, Bernie Sanders’o kvietimu, kelis metus jame dirbdama komiteto biure. Tuomet senatorių įtikinti, žinoma, nepavyko, bet gavosi gera knyga, kurioje ji pateikia šiaip jau žinomas ir akivaizdžias makroekonomikos tiesas, bet (bent man) iš visiškai naujo požiūrio taško (dėmesio vertas The Economist apibendrinimas). Ir, tuo pačiu, gana sėkmingai pristato „moderniąją pinigų teoriją“ bei formuluoja kairiosios ekonominės politikos gaires.
„Modernioji pinigų teorija“ savo argumentus pradeda tuo, kad valstybė turi išskirtinį monopolį pinigų leidimo atžvilgiu – priešingai nei „eiliniai mirtingieji“, kurie pinigus gali tik uždirbti. Ši iš dalies paprasta, bet labai esminė sąlyga lemia daugelį iš pirmo žvilgsnio paradoksalių išvadų. Šios išvados geriausiai pritaikomos JAV, Japonijoje ir kitur, bet, deja, ne euro zonoje, t.y. valstybėse, kurios yra delegavusios pinigų spausdinimo funkciją. O išvados skamba taip:
- Valstybės išlaidas galima finansuoti spausdinant pinigus arba skolinantis – tai iš esmės vienas ir tas pats, tik skola yra truputį kitokie pinigai, už kuriuos dar reikia sumokėti ir palūkanas. „Truputį kitokie“ reiškia tik tai, kad jų banknotai atrodo kitaip – valstybė bet kada, panorėjusi, gali atspausdintus pinigus keisti į skolos popierius arba atvirkščiai.
- Mokesčiai nėra būdas valstybei gauti pinigus (nes valstybė visada gali jų atsispausdinti tiek, kiek reikia) – jie tėra motyvacija žmonėms stengtis uždirbti pinigus! Taip žinau, ką pagalvojote… Bet permąstykite dar kartą. Šią mintį suvokti ir įsisąmoninti tikrai užtrunka. Iš esmės, mokestinė politika yra skirta valdyti žmonių elgsenos paskatas ir spręsti nelygybės problemas, tačiau ji nėra tinkamas būdas spręsti biudžeto deficito iššūkius.
- Kadangi valstybė turi neribotą kiekį pinigų, ne biudžeto deficitas yra didysis blogis, bet infliacija. Infliacija blogai ne dėl to, kad reikia daugiau pinigų, bet dėl to, kad sukelia chaosą ir išbalansuoja finansų sistemas.
- Tai, kad Kinija kaupia JAV skolos popierius nėra pavojus JAV. Tai labiau privalumas, kad kinai eksportuoja į JAV ir už beverčius popiergalius (t.y. JAV skolos popierius) atiduoda realias prekes. Skolos popieriai yra beverčiai, nes JAV gali bet kada juos apmokėti atspausdindama dar daugiau dolerių.
- Dažnai bandoma gąsdinti, kad dėl didelio deficito padidės palūkanos už valstybės imamas paskolas. Tai nėra tiesa – palūkanų dydžius nusistato pačios valstybės, ir tai aiškiai matoma JAV ar Japonijos atvejais, kur skolos popierių palūkanos žemos, kad ir kokio dydžio sukauptos skolos bebūtų.
- Deficitas ir pinigų trūkumas niekada neturėtų tapti argumentu, pasisakant prieš socialines programas, pensijų fondus. Priešingai – nedovanotina, kai žmonės neturi darbo dėl to, kad jų valstybė išleidžia per mažai. Valstybė, turėdama pinigų monopolį, galėtų žmonėms garantuoti darbo vietą. Egzistuoja neišsemiama darbo jėgos paklausa gerinant infrastruktūrą, kovojant su klimato kaita, švietimo, slaugos, priežiūros ir pan. sektoriuose. Vienintelis realus signalas apie per didelį valstybės išlaidavimą – grįžtam prie ankstesnio punkto – yra infliacija, o ne biudžeto deficitas.
Visos šios išvados/principai yra autorės atstovaujamos, taip vadinamos „moderniosios pinigų teorijos“, kertiniai atramos taškai. Jie kardinaliai kertasi su JAV respublikonų nuolat reikalaujama taupumo politika. Ji ypač akcentuoja tai, kad tik reali ekonomika – t.y. paslaugos, produktai, infrastruktūra, energijos ištekliai – gali kurti ir griauti žmonių gerovę. Pinigai, valstybės biudžetas, finansų srautai tėra tik įrankis – deficitai yra išgalvotas, fiktyvus „baubas“.
Pati knyga parašyta paprastai ir suprantamai. Joje daug taiklių įžvalgų, kurios paneigia tam tikrų, įprastai gąsdinančių dalykų svarbą, pavyzdžiui, didžiulės JAV skolos – jos keliamas pavojus knygoje tiesiog subliūkšta. Aišku, kaip jau minėjau, įžvalgos galioja ne visame pasaulyje. Jos veikia JAV, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, kurios turi savo nepriklausomą pinigų politiką, bet ne Lietuvoje, kuri savo pinigų politikos valdymą yra perdavusi Europos centriniam bankui.
Nors Stephanie Kelton įžvalgos atrodo taiklios, bet jų pritaikymas praktikoje kelia abejonių. Pavyzdžiui, jei biudžeto deficito valdymas nebebūtų politinis argumentas, ar tikrai politikai pajustų saiką vykdydami fiskalinę politiką? Ar sugebėtų sustoti leisti pinigus, kai ekonomikoje pasijustų aiškūs infliacijos ženklai? Yra daug istorinių pavyzdžių, kai jiems tai nepavyko… Prisiminkime, kad ir Argentinos, ar net Zimbabvės atvejus.
Kad ir kaip ten būtų, COVID-19 sukelta ekonominė krizė, matant milžiniškas Vyriausybių išlaidas tiek JAV, tiek ES šalyse, atspindi būtent „modernios pinigų teorijos“ tezes. Kadangi kartu su išlaidomis jau matome ir kylančią infliaciją, klausimas telieka vienas – ar kylančią infliaciją turėtų padėti suvaldyti aukštesnės palūkanos (jei jūs Paul’o Krugman’o pusėje), ar užtektų apriboti Vyriausybės išlaidas (jei įtikino Stephanie Kelton mąstymas)?
