Su pandemijomis susiduriame retai, bet periodiškai. Rytų Azijos valstybės į tai žiūrėjo rimtai, nes jau apčiuopiamai buvo susidūrusios su tokia grėsme. Pavyzdžiui, Singapūras planą kaip suvaldyti pandemiją ruošė prieš 10 metų.
Lietuva pasiruošusi nebuvo. Testų ligai nustatyti trūkumas pandemijos pradžioje tiesiog badė akis. Dar blogiau – kad plano nėra, buvo slepiama. Viešųjų pirkimų tarnyba prieš kelias dienas oficialiai paskelbė, kad ligoninės delsė įsigyti apsaugos priemones, nes buvo tikinama, kad jų yra valstybės rezerve.
Švedai – nors ir su trūkumais – planą turi. Ten sprendimus priima specialistai, vyriausias epidemiologas, bet ne politikai. Lietuvoje vyriausias epidemiologas įgaliojimus turi, bet… Vyriausias epidemiologas ir jo nuomonė pasidarė šiek tiek girdimas tik tada, kai spaudoje buvo paklausta, o medikai pareikalavo, kad už sprendimus taptų atsakingas epidemiologas, o ne ministrai ar ministras-pirmininkas. Beje, net ir dabar – ar galite pasakyti, kokia mūsų epidemiologo pavardė ne’google’ine?
Kadangi situaciją vairavo ne profesionalai, o panikuojantys politikai, pirmiausia paskelbėme ne karantiną, o ekstremalią padėtį. Ekstremali padėtis mums buvo reikalinga, nes nežinojome, ką daryti – o paskelbus ekstremalią padėtį gali lengviau daryti kas tik šauna į galvą. Pavyzdžiui – kadangi esi tam nepasiruošęs – gali skelbti skubius ir nepamatuotus viešuosius pirkimus. Pirkti brangiai, kažką, kažkur, o tada nesumokėti. Taip ir įvyko – visuose valstybės valdymo lygmenyse.
Ką lėmė panika ir baimė Lietuvoje?
Kadangi nebuvome pasiruošę, melavome ir panikavome, šiandien srebiame pasėkmes. Supanikavus, visam verslui Lietuvoje užtraukėme tokį rankinį stabdį, kad vis dar žiaukčiojame. Net kaimyninės valstybės, panašiai nepasiruošusios, tokių klaidų nedarė. Susigaudžius, kokius nuostolius patiria verslas, Vyriausybė skolinasi penkis milijardus – beveik pusę metinio šalies biudžeto, ir drąsiai fiksuoja rekordinį deficitą ES mastu. Penkių milijardų iššvaistymui (apie ekonomiką – detaliau ir daugiau čia) ypač kiša koją artėjantys rinkimai. Pora šimtų eurų kiekvienam pensininkui, berods dar po šimtą eurų vaikams. Na, kuri dar partija pajėgs rinkimams išleisti apie 200 mln. eurų?
Dėl ko neramu dabar?
Šiandien neramu ne todėl, kad buvome nepasiruošę pandemijai. Tiesą sakant, dauguma Europos valstybių buvo nepasiruošusios. Neramu dėl to, kad jau ne pirmą kartą savo pamokas išmokstame per vėlai – ir kyla natūralus klausimas, kokių dar reikėtų laukti, kol mūsų Vyriausybė atsibus?
2008 metų finansų krizė mus išmokė kaupti rezervą blogai dienai. Nors kai kuriems mūsų kaimynams toks poreikis buvo akivaizdus, iki pat 2008 jokių finansinių ‘pagalvių’ Lietuvoje nebuvo. Kitą kartą per vėlai atsibudome, kai 2014 metais Rusija užpuolė Ukrainą – apleistai Lietuvos kariuomenei pradėjome skirti adekvatų dėmesį ir finansavimą.
Geros naujienos yra tos, kad panašiai kaip 2014 metais dėl kariuomenės, 2020 metais, tikiu, atsibudome ir dėl pandemijų grėsmės. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) vis geriau sugeba susekti ir izoliuoti atskirus židinius. Premjeras žada antros bangos atveju taip smarkiai verslo veiklos neberiboti. Tiesa, keista kad NVSC jaudinasi dėl Lukiškių pliažo, kuris kelia „nerimą ir epidemiologinę riziką”, nes ten „smėlyje žaidžia vaikai’ – suprask, Palangos pliaže grėsmės nėra. Matyt, dar visko galima iš šio centro tikėtis.
Tačiau niekas nėra užtikrintas, kad pandemija nesukels ilgo ekonominio nuosmukio – o visos mūsų sukauptos pagalvės jau iššvaistytos su kaupu. Niekas nėra užtikrintas, kad pandemija, sausra ar prekybos karas su Kinija nesugriaus, tarkim, maisto tiekimo grandinių – o juk kovo mėnesį, kai prekybos centrai buvo tiesiog siaubiami, jau buvome susirūpinę, kad valstybės maisto rezervai yra praktiškai niekiniai? Ypač stebina nepasiruošimas Astravo branduolinei avarijai – pavyzdžiui, šiandien vis dar net neturime pakankamai priemonių greitai ir nuolatos stebėti radioaktyvių atliekų kiekį Neryje.
Net tokie dalykai kaip klimato kaita neturėtų būti vertinami pro pirštus. Jei šiandien tai mums atrodo tik nebent užliejamos salos kažkur Ramiajame vandenyne arba toli Norilske griūvančios naftos cisternos su 20,000 tonų naftos, tačiau klimato kaita Lietuvoje gali pasireikšti netikėtu poveikiu. Užsitęsusi sausra ir prastu derliumi; miškų gaisrais; ypač stipriomis liūtimis; uodais, kurie atneš naujas ligas.
Tad pandemiją, nors ir sunkiai, bet įveiksime. O kiek esame pasiruošę Astravui? Kiek kaupiame maisto atsargų? Kaip ruošiamės klimato kaitai?
