Dėl Lietuvos griovimo fondo steigimo

Mūsų šalis graži. Tačiau joje vis dar labai daug sovietmečio.

Sovietinė aptrupėjusi parduotuvė. Niekam nereikalinga nebaigta statyti mokykla. Išvogtas kolchozo pastatas. Sugriuvusios, apleistos, tik su nedideliu įsikūrusiu autoremonto cechu likusios ištisos sovietinių gamyklų teritorijos – įprastas vaizdas kiekviename Lietuvos mieste. Apie užterštų, bet apleistų teritorijų poveikį aplinkai turbūt net neverta užsiminti. Net jei tokios griuvenos matosi tik horizonte, jos smarkiai mažina aplinkinės žemės vertę, žmonės purtosi tokių vietų ir stengiasi gyventi ten, kur net už horizonto tokių vaizdų nėra. Jei geresnėse Vilniaus vietose vyksta gamyklinių teritorijų konversija verslo iniciatyva, tokia konversija niekada neapsimokės privačiam verslui visoje likusioje Lietuvoje.

Lietuvoje pristeigėme LEZ zonų ‘žalio lauko’ investicijoms, skiriame lėšų infrastruktūros įrengimui – naujausiame Vyriausybės investicijų plane tam numatyti dar maždaug 3 milijonai eurų. Tačiau kai kurios zonos daug metų lieka neįveiklintos. Tuo tarpu šalimais mus nuolatos gąsdina apleisti gamykliniai griuvėsiai – nepaisant to, kad jie paprastai turi privestus komunalinius tinklus, suprojektuotus plačius privažiavimus, dažniau būna toliau nuo gyvenamųjų zonų. Vis dėl to, šiandien įmonėms Lietuvoje paprasčiau pasistatyti naują logistikos ar surinkimo centrą žaliam lauke šalia autostrados Vilnius-Ukmergė, nei ieškoti vietos miestelyje. Kitaip tariant, paprasčiau pasistatyti lauke, kuris verčiau būtų skirtas žemės ūkiui ar tiesiog paliktas gamtai, o tuo metu pačioje Ukmergėje mus toliau gąsdina SOVIETINIAI griaučiai.

Vyriausybė šiandien yra paruošusi 345 mln. eurų vertės stoginių remonto planą įvairiuose Lietuvos rajonuose. Tame plane numatyta tik 500 tūkst teritorijų tvarkymui, bei keli milijonai laisvosioms ekonominėms zonoms įrengti. Nors dalis investicijų tikrai laukiamos (pvz., bausmių sistemos reformos finansavimas, mokyklų renovacijos), ekonomikos gelbėjimas bus pagrįstas stoginių, krentančių fasadų elementų, melioracijos sistemų tvarkymu ir panašiais veiksmais. Tačiau yra geresnis būdas atgaivinti Lietuvą – kad naujos stoginės ten būtų reikalingos, pirmiausia iš regionų išnaikinkime sovietmetį.

Jei šiandien ruošiame investicijas Lietuvos ekonomikos atgaivinimui, investuokime visų pirma į sovietinės Lietuvos GRIOVIMĄ. Sukurkime fondą, kuris išgriautų tą sovietinį paveldą, finansuotų tinkamą statybinių atliekų perdirbimą, išvalytų užterštas teritorijas. Joks privatus investuotojas to nesiimtų daryti. Bet jau sutvarkyta teritorija būtų patraukli statyti naujas gamyklas, logistikos centrus ar kitus objektus.

Žemės kaina aplink sutvarkytas vietas pakils. Gyventojai vėl galės džiaugtis savo miestais. Į Ukmergę (ir kitur) grįš investuotojai. Nebereikės užstatyti žalių žemės plotų.