Kartą kalbėjau su nerege, kuri iš išvaizdos buvo gana senyva, bet sakė nerege tapusi nuo 19 metų. Tik nesiskundžianti. „Dievulis padeda tiems, kurie patys savimi rūpinasi,” – sakė ji. Fantastika, pagalvojau. Liberalo atsakymas, bet iš kataliko lūpų.
Ar liberalizmas šiandien gali pateikti atsakymus visiems, ne tik mano sutiktai neregei?
Idėjų galia
Žmogus pasaulyje įsigalėjo, nes turi vieną kertinį pranašumą – jis gali tikėti abstrakčia ‘idėja’. Tokios idėjos – niekada gyvenime nematyto karaliaus, ar įsivaizduojamų dievų, vardan kurių buvo galima leistis į mūšį – Homo sapiens leisdavo suvienyti tūkstantinius būrius. Priešingai, neandartaliečiai galėdavo veikti kartu tik su tais, kuriuos asmeniškai pažinodavo – tai gerokai apribojo jų galimybes, nepaisant galimų fizinių pranašumų.
Religija ir tikėjimas iš tiesų gerai „limpa” žmonėms. Tai toks psichologinis veiksnys, kurio neįmanoma atsikratyti. Net ateistai paprastai tiesiog vieną tikėjimą pakeičia kitu – vietoj Jėzaus ar Alacho pradeda garbinti Elvį Presley… Tik taip galima paaiškinti ir krikščionybės, musulmonų, budistų ar kitų religijų išplitimą – nerasime šalies, kur žmonės neturėtų religijos.
Krikščionybė ir liberalizmas
Pastarieji šimtmečiai Lietuvoje visų pirma persmelkti krikščionybės (katalikybės) tradicijų ir idėjų. Katalikybė atneša moralinius standartus, labai įtaigiai, užtikrintai ir vienareikšmiškai užbrėžia daugelio žmonių gyvenimo tikslą ir paaiškinimą. Gimsti nuodėmėje ir privalai tai išpirkinėti visą gyvenimą – siekti tapti idealiu žmogumi, bent jau pagal Biblijos priesakus.. Tuo tarpu valdžią suteikia Dievas, ir tik tam, kad užtikrintume moralinį žmonių tobulėjimą. Tokia ta religija, kuri šiandien mus vienija.
Humanizmas ir liberalizmas mus išpančioja iš moralinių katalikybės priesakų. Valdžia yra žmonių – žmonėms. Žmogaus teisės atsiranda, nes valstybė buvo sugalvota tada, kai prigimtinėje būklėje žmonės susitarė dalį savo savarankiškumo ir teisių perleist valdžiai – mainais už gaunamą saugumą ir įstatymų viršenybę.
Lieka vienas svarbus klausimas – kokias teises turime perleisti valdžiai? John’o Rawls’o, vieno svarbiausių šiuolaikinio liberalizmo mąstytojų, nuomone, turėtume įsivaizduoti nežinomybės šydą – kurio apgaubti galėtume tik spėlioti, kuo tapsime realiame pasaulyje. Tokiame nežinomybės šyde turėtume susitarti, kokios būtų tinkamos minimalios žmogaus teisės, kurios visus tenkintų. Rawls’as argumentuoja, kad taisyklės turėtų būti tokios, kad jos būtų palankesnės labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms.
Liberalų puolimas
Tačiau žmonės, esantys už „nežinomybės šydo” ir neturėdami moralinio katalikybės „kompaso”, gali susitarti ir dėl blogų dalykų. Pavyzdžiui, nacizmas, iš principo išaukštinęs žmogų ir jo galimybės, laikėsi brutalaus požiūrio, kad stipresnieji turi naikinti silpnesnius. Komunistai nusprendė, kad visuomenės sutartis teisinga tik tada, kai visi yra „lygūs.”
Pagrindinė nūdienos „konservatorių” kritika liberalizmui yra būtent ta, kad vieno aiškaus atsakymo, kokios yra žmogaus teisės – ir koks turi būti žmonių susitarimas dėl jų – liberalizmas neturi. Viena vertus, liberalas turėtų laikytis požiūrio „tai nekaso manęs, kol tai neliečia manęs” (t.y. toleruoti ir priimti visus kitus žmones, kokie jie yra). Kita vertus, jei kas nors susitaria, kad gali vienas kitą žudyti – ar liberalas turėtų tai leisti?
Nelabai aiški ir prigimtinė būklė. Prigimtinė būklė, matyt, niekada neegzistavo – labiau tikėtina, kad valdžia ir valdiniai egzistuoja nuo žmonijos atsiradimo. Prigimtinė būklė yra fikcija, liberalo tikėjimas abstrakčiu reiškiniu – o tas tikėjimas niekuo nesiskiria nuo kataliko tikėjimo, kad Dievas egzistuoja. Todėl ir žmogaus teisės gali būti tiesiog fikcija – tik dar viena religija, tokia pati, kaip kad yra katalikybė ar krikščionybė.
Ekonominis liberalizmas sunkiai įtikina – ar skurdžiai dėl savo skurdo „yra patys kalti” ir turėtų patys rūpintis, kaip iš jo išsivaduoti? Jei taip, lengviausiai tai gali pasakyti komunistinė Kinija ar Čilės diktatūrinis režimas. Šių šalių pavyzdžiai rodo, kad valstybės ekonominei pažangai pasiekti visai nebūtina liberali žmogaus teisių doktrina.
Tikėjimas mokslu irgi nėra panacėja visiems gyvenimo atvejams. Kaip dabar madinga sakyti, prieš priimdami politinį sprendimą, turėtume „atlikti kompleksinius tyrimus”. Lyg tyrimai, kriterijai, analizė galėtų pasakyti ir kokie turi būti moraliniai ar vertybiniai politiko pasirinkimai. Mokslas (tarkim, darvinizmas) sukūrė ir nacizmą. Mokslas gali būti panaudojamas ir atominei bombai. Šiandienos pažanga žmogaus tyrimuose – kad ir genetikoje – suplakus tai su dirbtinio intelekto (save apmokančių kompiuterinių algoritmų) tobulėjimu suteikia naujo konteksto politiniams iššūkiams
Liberalų gynyba
Krikščionybė daugeliu atveju buvo tapusi tik įrankiu lobti tam tikram žmonių sluoksniui, išnaudojant kitus. Tai ganėtinai pakirto pasitikėjima ja kaip tvirtu moralės šaltiniu. Išsivadavimas iš neginčijamo krikščionybės autoriteto visų pirma leido pasiekti neginčijamos pažangos moksle, ekonomikoje, žmonių gyvenimo kokybėje (trukmėje ir pan.).
Dažnai tautinė Lietuvos valstybė siejama su katalikybe. Tačiau nėra jokio įtikinamo pagrindo teigti, kad katalikybė yra kažkoks išskirtinis tautiškumo pagrindas. Ilgą laiką katalikybė buvo lenkinimo įrankis, ir, jei ne M.Valančius, kunigai niekada nebūtų skatinę lietuvybės – kalba ir tautiškumas dažnai tėra tik įrankis bažnyčiai siekti įtakos.
Liberalai atvirai žiūri į pabėgėlių integraciją, homoseksualias/naujas šeimas, dirbtinį apvaisinimą. Visa tai ardo tradicinę visuomenę, o kuria naują. Antiliberalas bijo, kad tai pakirs mažos tautos sukurtą valstybę. Jo nuomone, emigracija, Lietuvos žmonių skaičiaus mažėjimas, skurdas ir nelygybė yra įrodymas, kad Lietuva nyksta.
Tačiau antiliberalas neturi jokių pagrįstų įrodymų, kad pasaulio (Lietuvos) pabaiga artėja. Daugelis demografinių problemų būdingos visai Rytų Europai, o taip pat ir Vakarams, tad vargu ar kokia nors išskirtinai liberali politika Lietuvai kelia iššūkių – iššūkius kelia ne liberalizmas, o veikiau neišvengiamos demografinės tendencijos ir ekonominio augimo ribos. Antiliberalai turėtų labiau rūpintis valstybėmis, kur liberalios politikos nerasi, o gyventojų skaičius nepaliaujamai didėja ir ekonomika kur kas silpnesnė, nei Lietuvoje.
Kas toliau?
Toliau liberalai bus kalti dėl visko.
Dėl skurdo, nelygybės. Dėl nepakankamo ekonomikos augimo, dėl nesurenkamų mokesčių, dėl per mažų mokesčių, dėl mažų atlyginimų. Dėl moralinio degradavimo, dėl prasto švietimo, dėl nevaisingumo, plintančių ligų.
Maždaug du šimtus metų liberalai turėjo aiškius atsakymus visiems šiems klausimams. Mokslas, technologinė pažanga, atvirumas prekybai užtikrino ekonominį ir žmonių skaičiaus augimą. Liberalų vertybės ir idėjos sukūrė „vidurinę klasę”, kuri užtikrino politines teises. Ištraukė iš ekonominio ir išsilavinimo skurdo veik visus savo valstybių piliečius.
Tačiau šiandien iššūkiai kitokie nei prieš du šimtus metų. Dėl didėjančio gyventojų skaičiaus ir vartojimo aplinkos tarša smarkiai didėja. Tiek Lietuvoje, tiek apskritai pasaulyje gyventojų sudėtis keičiasi – jie senesni, o vaikų mažiau – turime labiau rūpintis trečiojo amžiaus universitetais. Mokslo pažanga plečia žmogaus galimybių ribas, o genetiniai tyrimai jau leidžia žmogų modifikuoti ne atsitiktinai („natūraliu” būdu), bet kryptingai. Dirbtinio intelekto pažanga kelia klausimus, kiek apskritai daugelis žmonių dar bus reikalingi. Ar Huxley „1984” distopija taps realybe?
Netikiu, kad šitiems klausimams atsakymus turėtų valstiečiai, krikdemai ar konservatoriai. Jie gali pasiūlyti nebent praėjusio amžiaus politinius atsakymus. Tačiau ar liberali visuomenės sutartis dėl valstybės valdymo gali pateikti visus atsakymus?
