Kiekvienas, surinkęs 20,000 parašų, gali dalyvauti prezidento rinkimuose. Norėdamas dalyvauti Seimo rinkimuose, tai irgi gali padaryti išsikeldamas save vienmandatėje apygardoje. Tačiau ilgą laiką dalyvauti savivaldos rinkimuose teisės buvo apribotos – ten dalyvauti buvo galima tik su partijos sąrašu.
Šiandien iniciatyvos steigti visuomeninius komitetus ypač suaktyvėjusios – natūralu, kad, pajutusios konkurenciją, partijos ir pseudo-partijos komitetus kritikuoja. Kritikuoja dėl aiškių priežasčių – kas nežino, priminsiu, kad partijos rinkiminių sąrašų sudarymas yra gan klampus procesas. Įsitvirtinę senbuviai varžo procesą, proteguoja saviškius, tad naujiems veidams į partinius sąrašus pakliūti – sunku, nebent turėtum kokio ‘vaduko’ protekciją.
Pasižiūrėkime į didžiąsias partijas – R.Karbauskio dominavimas valstiečių partijoje beveik neginčytinas, konservatorių partijoje prastumtas jos steigėjo anūkas, o socialdemokratų partija, kai tik G.Paluckas pabandė pakovoti su senuoju elitu, iš karto suskilo. Tai daug paaiškina, kiek stiprūs ir įleidę šaknis yra elitiniai partijų dariniai. Tačiau visuomeniniai komitetai atėmė iš daugelio partijų ‘vadukų’ monopoliją – pavyzdžiui, šiandien maištaujantys partijų nariai gali savivaldos rinkimuose dalyvauti savarankiškai. Tad viešojoje erdvėje ‘vadukai’ nepatenkinti ir nepraleidžia progos tą pasakyti, o savo partijose priversti būti labiau demokratiški.
Visuomeniniai komitetai kritikuojami dėl jų ideologinių nuostatų trūkumo. Bet, susimąstykime – o kokia yra, pavyzdžiui, partijos ‘Tvarka ir teisingumas’ ideologija? O Centro partijos (Naglio Puteikio) ideologija? Ir, priešingai, visuomeniniai komitetai savo nuostatas gali aiškiai išdėstyti programoje, ir netgi turėti tas nuostatas grynesnes bei nuoseklesnias – nes komitete daug lengviau suburti bendraminčius.
Turbūt nereikia daug spėlioti, kad, Vidmantas Martikonis, prisidengęs platesniais pasvarstymais, savo tekste visų pirma norėjo įgelti Remigijaus Šimašiaus visuomeniniam komitetui, net ir atvirai įvardinamas kaip vieną ‘blogųjų pavyzdžių’. Pirmas stebinantis dalykas yra tai, kad kai Vilniaus meras suburia savo vardo komandą – niekur nesislėpdamas po partiniais lozungais, bet aiškiai prisiimdamas asmeninę atsakomybę – jis dėl to sulaukia kritikos neva tai bando apsimesti kuo nėra. Kokių dar absurdiškų kaltinimų galima sugalvoti?
Antras, mažiau stebinantis dalykas, yra tai, kad autorius yra pats savo spalvą drąsiai išmainęs per daug nesukdamas galvos – buvęs Liberalų sąjūdžio narys, prisišliejo prie R.Žemaitaičio Tvarkos ir teisingumo partijos ir tapo jų kandidatas. Ir visiškai nesvarbu, kad Liberalų sąjūdis akcentavo toleranciją ir žmogaus teises, o Tvarkos ir teisingumo partijoje tarpo tokie veikėjai, kaip P.Gražulis…
Juokinga yra kritikuoti dalyvavimo rinkimuose formą, neturint jokios kritikos turiniui.
