Deprichvatizuoti Vilnių

Prieš du šimtus metų, anot Benjamino Franklino, buvo neišvengiami du dalykai – mirtis ir mokesčiai. Gyvenam moderniais laikais, tad šiandien galime pridėti, kad vanduo, šiluma, atliekų išvežimas – taip pat neišvengiamos paslaugos. Kadangi tai ir neišvengiamos išlaidos, tai palanki sritis piktnaudžiavimui bei korupcijai – deja, dažnai net nesuprantame, kada ir kaip permokame už šias paslaugas.

Metų metus Vilniuje visos šios sritys buvo apleistos, skendėjo aplaidumo, korupcijos ar bent jau įtartinų susitarimų liūne. Daugelį iš jų atitaisėme. Tačiau situacijos ženklų ar net radikalų pasikeitimą geriausiai nušviečia ne lozungai, o penki konkretūs pavyzdžiai:

  1. Vilniaus šilumos ūkis 15 metų buvo išnuomotas. Įtariama, kad nuomininkas piktnaudžiavo manipuliuodamas superkamo kuro kaina, smarkiai išpūsdavo savikainą ir taip apeidavo kainų reguliavimo tarnybos priežiūrą. Vilniuje susigrąžinome šilumos tiekėjo kontrolę, ir tai iš karto ryškiai pasijuto šilumos kainose: palyginus 2018 m. kovo 1 d. šilumos kainą su 2015 kovo 1 d. (savivaldos rinkimų diena), Vilniuje šiluma – 30% pigesnė. Jei 2015 metais Vilnius vienareikšmiškai pirmavo tarp didžiųjų Lietuvos miestų pagal šilumos kainas, tai šiandien, šildymo sezono metu, nusileidžia nebent Šiauliams.
  2. Vandens tiekimo įmonė išnaudodavo vilniečius tęsdama sovietmečio tradicijas. Įmonė užsiėmė vandens tiekimu, bet turėjo autoremonto dirbtuves, laikė tarnybinius butus skyriaus viršininkams. Sutvarkius įmonės valdymą vandens kaina sumažėjo 20% – kadencijos pradžioje vandens kainos Vilniuje siekė 1,77 eur / kub.m., o nuo 2017 ji sumažėjo iki 1,36 eur / kub.m.
  3. Viešajame transporte buvo piktnaudžiaujama vengiant viešų konkursų. Savivaldybė turėjo sutartį dėl keleivių vežimo su „Vilniaus viešuoju transportu“, o šis ilgus metus subnuomavo dalį maršrutų „privačiam“ tiekėjui. Realios konkurencijos nebuvo, kainų pagrįstumą galimybės įvertinti nebuvo, paslaugų kokybės nebuvo kaip palyginti. Paskelbus viešą konkursą, privatus vežėjas turi tiesioginę sutartį su savivaldybe, ir atsakingas už 15-20% miesto maršrutų. Savivaldybė jam moka mažiau, nei „Vilniaus autobusams“. Atsirado galimybė lyginti kainas, paslaugų kokybę. Rezultatas vilniečiams: visoje Lietuvoje brangstant viešojo transporto bilietams, Vilniuje viešojo transporto kainos nepasikeitė – tik už tą pačią kainą šiandien važiuojame naujais autobusais.
  4. Praėjusioje kadencijoje daug butų priežiūros įmonių buvo parduotos vienam pirkėjui. Tad apie 70% ar daugiau daugiabučių administravimo paslaugų visame Vilniuje teikia vienas monopolistas, kuris, aišku, nevengia piktnaudžiauti teikiamų paslaugų kokybe. Todėl Vilniuje verčiame daugiabučių administratorius pasitempti – daugiau nei 4,000 Vilniaus namų vykdomi gyventojų balsavimai dėl administratoriaus perrinkimo.
  5. Daugiabučių administratoriai nevengdavo papiktnaudžiauti ir sudarydami sutartis su atliekų tiekėjais – prieš gerus 3-4 metus daugiabučių valdytojai buvo įtariami, kad atliekų išvežimą užsakydavo iš susijusių įmonių. Tai, aišku, keldavo paslaugų kainą. Įgyvendinus viešus konkursus ir administruojant atliekų išvežimą per savivaldybę, beveik visiems vilniečiams atliekų išvežimo kaina sumažėjo. O kai kuriems daugiabučių gyventojams, daugiau nei du kartus.

Autobusai, lemputė laiptinėje, vanduo, šiluma, atliekos – visa tai mūsų kasdienybėje beveik nepastebima. Bet būtina ir neišvengiama. Ir visąlaik gerai žinoti, kad moki už šias paslaugas sąžiningą kainą. Kainos, aišku, santykinis dalykas – visi žinome, kad maistas, restoranai ir daug kitų prekių ir paslaugų Lietuvoje sparčiai brangsta. Tad savivaldybės įtakojamų kainų mažėjimas bendrame infliacijos fone atrodo dar solidžiau.

Tokio žodžio „deprichvatizuoti“ – nėra. Bet tikslaus žodžio apibūdinti, kaip į Vilnių grąžiname kontrolę, irgi nėra. Kiekvienas atvejis truputį skirtingas – daugiausia buvo vykdyta apsimestinė ‘privatizacija’, tad ją tiesiog reikėjo padaryti realia (autobusuose). Kai kur buvo įsisenėjęs sovietmetis (vandenyse), kurį reikėjo modernizuoti. Kai kur lyg paslaugas iš tiesų teikė privatūs tiekėjai (atliekų vežime), bet nevisąlaik gyventojai juos kontroliuodavo – tad padėjo didesnis savivaldybės įsikišimas. Priemonės buvo skirtingos, bet tikslas vienas – „deprichvatizuoti“ Vilnių. Terminas – naujas, bet, manau, jis apibūdina sėkmės istoriją.